Įvadas į juodųjų skylių sampratą
Juodosios skylės yra vieni iš paslaptingiausių ir labiausiai intriguojančių objektų mūsų visatoje. Jų egzistavimas dažnai siejamas su neįprastomis ir neįtikėtinomis savybėmis, kurios teoretikams iki šiol kelia galvosūkius. Tačiau ar tikrai šie kosminiai objektai egzistuoja šiuo metu, kaip mes įpratę manyti?
Darylo Janzenso požiūris
Fizikas Darylas Janzensas iš Saskačevano universiteto siūlo netikėtą interpretaciją apie juodąsias skyles. Jis teigia, kad šešis dešimtmečius klaidingai interpretavome matematinį neišvengiamumą kaip fizinę realybę. Jo idėjos pagrįstos knyga „Beyond Space-Time“ ir disertacija apie reliatyvumo teorijos pagrindus.
Matematika ir juodųjų skylių formavimasis
Anot Janzenso, žvaigždės griūtis į juodąją skylę primena Niutono aušinimo dėsniui pavaldų procesą. Kaip karštas kavos puodelis niekada visiškai neatvėsta, taip ir žvaigždė niekada visiškai nepasiekia įvykių horizonto. Išoriniai stebėtojai mato, kaip žvaigždės šviesa blėsta ir raudonuoja, bet ji niekada visiškai neišnyksta.
Teorijos dvilypumas
Bendroji reliatyvumo teorija šiuo klausimu yra formaliai agnostinė. Ji leidžia dvi interpretacijas: arba žvaigždės griūtis jau įvyko ir susiformavo horizontas, arba žvaigždė amžinai artėja prie horizonto, jo niekada nepasiekdama. Teorija neteikia pirmenybės nė vienai iš šių versijų.
„Dabartinės akimirkos importavimo klaida“
Janzensas šį reiškinį vadina „dabartinės akimirkos importavimo klaida“. Tai yra klaidingas supratimas, kai iš neišvengiamo įvykio tolimoje ateityje daroma išvada, kad jis jau įvyko. Būtent ši klaida, pasak Janzenso, sukėlė garsiuosius paradoksus: Hokingo spinduliavimą, informacijos praradimą bei kosminės cenzūros būtinybę.
LIGO ir Virgo pastebėjimai
Kai LIGO ir Virgo registruoja dviejų „juodųjų skylių“ susijungimą, bangos sklinda iš susidūrimo momento. Anot Janzenso, tuo metu abu objektai dar nebuvo suformavę horizontų — jie lieka itin kompaktiški, bet vis dar griūvančios žvaigždės.
Išvada
Janzenso teorija nepaneigia juodųjų skylių egzistavimo, tačiau kelia klausimą apie jų egzistavimo sampratą „dabar“. Ar tai, ką laikome „dabar“, iš tiesų egzistuoja, jei to negalime patirti? Tai skatina iš naujo permąstyti mūsų supratimą apie laiką ir erdvę.
