ASTRID simuliacija parodė, kad klajojančios juodosios skylės dažnesnės mažos masės galaktikose

Ne visos juodosios skylės yra galaktikų centruose. Jų dabartinė padėtis gali išsaugoti informaciją apie tai, kaip keitėsi pačios galaktikos, ir padėti geriau suprasti supermasyvių juodųjų skylių kilmę.

Didelio tikslumo kosmologinėje simuliacijoje ASTRID mokslininkai modeliuodavo medžiagos ir juodųjų skylių raidą nuo ankstyvosios Visatos iki dabar. Jie nagrinėjo galaktikas, kurių žvaigždinė masė siekia nuo 10 mln. iki 1 trln. Saulės masių, ir sekė jų raidą maždaug 12,6 mlrd. metų.

ASTRID juodųjų skylių dirbtinai neįtvirtina galaktikų centruose – jų judėjimą lemia modeliuojamos gravitacinės jėgos. Tai leido atskirti centrines ir klajojančias juodąsias skyles.

Rezultatai rodo, kad klajojančios juodosios skylės dažniau aptinkamos mažos masės galaktikose, kur gravitacija silpnesnė. Šie duomenys taip pat rodo, kad mažos galaktikos gali išsaugoti informaciją apie pradines juodųjų skylių „sėklas“.

Simuliacija taip pat parodė ryšį su žvaigždėdaros aktyvumu. Mažos masės galaktikose, kurios jau nebeformuoja žvaigždžių, dažniau aptinkamos centrinės juodosios skylės, o žvaigždes aktyviai formuojančiose galaktikose dažniau pasitaiko klajojančios juodosios skylės.