Doom žaidimas kaip mokslinis įrankis
Legendinis 1993 metų šaudyklė Doom tapo ne tik pramoga, bet ir reikšmingu moksliniu įrankiu. Pradėjęs kaip internetinis memu, klausimas „Ar tai gali paleisti Doom?“ įkvėpė mokslininkus eksperimentuoti su šiuo žaidimu įvairiose platformose.
Neuronų mokymas žaisti Doom
Australijos biotechnologijų kompanija Cortical Labs sugebėjo išmokyti gyvus neuronus, auginamus Petri lėkštėje, žaisti Doom. Tai buvo didelis žingsnis po to, kai 2021 metais jie mokė neuronus žaisti Pong. Doom, su savo sudėtinga trimačio pasaulio struktūra, buvo kur kas sudėtingesnis iššūkis.
Bakterijų naudojimas Doom vaizdavimui
MIT bioinžinierė Loren Ramlan pasirinko kitą požiūrį – ji naudojo žarnyno lazdelės bakterijas Doom kadrams atvaizduoti. Bakterijos buvo sujungtos su fluorescenciniu baltymu, kuris įsijungdavo ir išsijungdavo, veikdamas kaip juodai baltas pikselis. Vis dėlto, pilnas žaidimo peržaidimas tokiu būdu užtruktų apie 600 metų.
Doom kosmose
2023 metais Doom buvo paleistas Europos kosmoso agentūros nanopalydove OPS-SAT-1. Palydovas buvo misijos pabaigoje, todėl inžinieriai modifikavo žaidimo kodą, kad patikrintų, ar kosminė radiacija nepaveikė elektronikos. Doom veikė puikiai, patvirtindamas, kad visos schemos buvo tvarkoje.
Kodėl Doom?
Doom populiarumas tarp mokslininkų paaiškinamas tuo, kad 1997 metais vienas iš žaidimo kūrėjų, John Carmack, išleido žaidimo kodą viešai. Doom yra lengvai modifikuojamas, užima mažai atminties ir gali būti pritaikytas bet kuriai platformai. Tai puikus įrankis eksperimentams.
Mokslas ir populiarumas
Nors eksperimentai su Doom gali atrodyti kaip pokštas, jie turi didelę reikšmę. Žaidimų formatas padeda mokslui tapti labiau matomu. Inžinierius Žorž Labreš pripažįsta, kad jo komanda atliko daugybę rimtų palydovinių tyrimų, tačiau nė vienas iš jų nesulaukė tokio dėmesio kaip eksperimentas su Doom.
