James Webb aptiko itin tolimą tranzientą AT 2026abck galaktikoje su raudonuoju poslinkiu 5.017
James Webb kosminis teleskopas aptiko tranzientą AT 2026abck galaktikoje, kurios raudonasis poslinkis siekia 5.017. Tai reiškia, kad šviesa iš šios sistemos iškeliavo tada, kai Visata buvo gerokai jaunesnė nei 1,5 mlrd. metų.
Pagal Min-Yang Zhuang komandos iš Illinois universiteto Urbana-Champaign modelius, žvaigždė sprogo vos prieš 4-10 dienų pagal pačios galaktikos laiko skalę iki momento, kai ją užfiksavo teleskopas. Išankstinis straipsnio variantas arXiv paskelbtas rugsėjo 29 dieną.
Atradimas buvo atsitiktinis. Objektas pastebėtas per NEXUS apžvalgą – JWST programą, kuri kas du mėnesius iš naujo fotografuoja tą pačią dangaus sritį prie šiaurinio ekliptikos poliaus. Gegužės 28 dieną toje vietoje nieko nebuvo matyti, o po 71 Žemės dienos, rugpjūčio 7-ąją, ten jau švietė 27,4 žvaigždinio ryškio taškas. F200W filtre ryškis padidėjo daugiau kaip 3,6 karto.
Tyrėjai pažymi, kad šiame lauke nėra gravitacinio lęšio. Nuo z=4 daugumą Webb aptiktų supernovų kandidatų pavyko pamatyti tik vieną ar du kartus, o esant didesniam nei 5 raudonajam poslinkiui iki šiol spektroskopiškai buvo patvirtintas tik vienas įvykis – SN Eos. Jo šviesą maždaug 30 kartų sustiprino galaktikų spiečius, o AT 2026abck tokio sustiprinimo nepatyrė.
Modeliavimas rodo, kad tranziento temperatūra buvo apie 17 000 K, fotosferos spindulys – maždaug 46 astronominiai vienetai, o šviesis – 3×1043 erg/s.
Objektas yra tarp dviejų jį priimančios galaktikos komponentų, maždaug už 3 600 ir 4 200 šviesmečių nuo centro. Dėl to mažai tikėtina, kad tai žvaigždės suardymas juodosios skylės arba aktyvaus galaktikos branduolio žybsnis, nes tokie reiškiniai paprastai vyksta pačiame centre.
Tyrėjų vertinimu, tipui Ia šis objektas yra per karštas ir per ryškus ultravioletinėje srityje. Įprastai II tipo supernovai jis taip pat nelabai tinka: tarp 34 gerai ištirtų artimų SN II nebuvo nė vienos, kuri po šeštos dienos išlaikytų didesnę nei 15 000 K temperatūrą ir ketvirtą dieną pasiektų tokį šviesį.
Geriausiai duomenis atitinka masyvios žvaigždės branduolio kolapsas, kai ją supa tanki ir kompaktiška aplinkinė medžiaga. Ankstyvą perteklinę energiją tokiu atveju galėtų paaiškinti arba išplėsto apvalkalo smūginis vėsimas, arba išmestos medžiagos susidūrimas su aplinka aplink žvaigždę.
Priimančios galaktikos žvaigždžių masė vertinama apie 6 mlrd. Saulės masių, metališkumas siekia maždaug trečdalį Saulės, o žvaigždėdaros tempas – 14-21 Saulės masę per metus. Tyrėjai pažymi, kad tai įprasti rodikliai tai epochai. Ši galaktika visai nepanaši į SN Eos šeimininkę ir yra maždaug 2 000 kartų masyvesnė.
Paties tranziento spektro kol kas nėra, todėl visa analizė paremta kelių filtrų fotometrija, o raudonasis poslinkis nustatytas iš galaktikos spektro. Autoriai taip pat neatmeta, kad tai gali būti superšviesi supernova, užfiksuota jos šviesėjimo fazėje. Jei tai II tipo supernova, ultravioletinėje srityje ji turėtų greitai blėsti, o jei superšviesi – toliau ryškėti. Aiškesnį atsakymą galėtų duoti gilesnė NIRSpec spektroskopija, jei teleskopą pavyks laiku nukreipti į šį objektą.
