James Webb teleskopo atradimai
James Webb kosminis teleskopas atskleidė naujas detales apie galaktiką W2246−0526, kuri yra viena iš tolimiausių ir šviesiausių žinomų galaktikų. Ji matoma tokia, kokia buvo tik 1,2 milijardo metų po Didžiojo sprogimo. Jos infraraudonoji šviesumas viršija Saulės šviesumą 10¹⁴ kartų.
Galaktikos struktūra ir modeliavimas
Galaktikos centre yra supermasyvi juodoji skylė, kurios masė dabar įvertinta iki 23 milijardų Saulės masių, tai yra 2–3 kartus daugiau nei ankstesni skaičiavimai. Ši juodoji skylė generuoja didžiąją dalį – 72–81 % – visos galaktikos energijos.
Hara Lambijos Varnavos vadovaujama komanda iš Europos universiteto Kipre tyrinėjo įvairias dulkių torų konfigūracijas aplink juodąją skylę. Jie įvertino žvaigždžių formavimąsi ir galaktikos šeimininkę, tačiau nė viena iš šių kombinacijų negalėjo atkurti viso vidutinio infraraudonojo spektro.
Poliarinis dulkės ir jų reikšmė
Modelis pradėjo veikti, kai buvo pridėtos poliarinės dulkės – debesys, esantys ne torų plokštumoje, o virš ir po juodąja skyle. Šie debesys sugeria aukštos energijos spinduliuotę ir peršviečia ją infraraudonųjų spindulių diapazone, sukurdami būtent tą perteklių, kurio trūko.
Šis scenarijus, kuriame toras yra pasuktas į mus kraštu, o poliarinės dulkės yra optiškai storos, geriausiai atitinka James Webb teleskopo duomenis.
Galaktikos evoliucija ir ateities tyrimai
Galaktikos žvaigždžių formavimosi tempas tūkstančius kartų viršija Paukščių Tako greitį, o šis procesas prasidėjo tik prieš keliasdešimt milijonų metų. Juodoji skylė atrodo per didelė tokio dydžio galaktikai, galbūt dėl to, kad medžiaga krenta į ją greičiau nei teorinė Eddingtono riba.
Poliarinės dulkės kol kas yra netiesioginis įrodymas, gautas iš modeliavimo, o ne tiesioginio stebėjimo. Tačiau jei šis metodas bus patvirtintas, jis leis ieškoti panašių paslėptų objektų ankstyvajame Visatoje, kurių dabartinė spektroskopija tiesiog nemato.
