Juodųjų skylių išstūmimas iš galaktikų centrų
Galaktikų susidūrimai yra įspūdingi reiškiniai, kuriuose dalyvauja supermasyvios juodosios skylės. Šios skylės, esančios galaktikų centruose, susijungia chaotiškame orbitoje ir galiausiai tampa viena. Tačiau bendroji reliatyvumo teorija įneša savo niuansą į šį procesą.
Jei susijungiančių juodųjų skylių sukimasis yra nesuderintas arba jų masės yra nevienodos, jos išspinduliuoja gravitacines bangas vienoje kryptimi. Dėl to, pagal impulso tvermės dėsnį, pati skylė atšoka priešinga kryptimi. Šis „spyris“ gali pasiekti šimtus ar net tūkstančius kilometrų per sekundę, išstumdamas objektą iš galaktikos centro.
Naujas metodas juodųjų skylių tyrimui
Tarptautinė mokslininkų komanda pasiūlė naują metodą, kaip rasti šias išstumtas juodąsias skyles. Idėja remiasi dulkėmis, kurios kartu su juodąja skyle juda, ir dulkėmis, kurios lieka vietoje. Kai juodoji skylė išmetama, ji pasiima su savimi tankų vidinį akrecijos diską, kuris spektre pasireiškia kaip plačių linijų sritis. Tuo tarpu retesnės dulkių debesys lieka pririštos prie galaktikos ir išryškėja kaip siaurų linijų sritis.
Mokslininkai nustatė, kad kuo greičiau juda juodoji skylė, tuo daugiau dulkių ją supa. Jie palygino kvasarų greičio poslinkį su aplink esančių dulkių kiekiu ir rado statistiškai reikšmingą teigiamą koreliaciją. Norėdami išvengti atsitiktinumo, jie pakartojo analizę tik siaurų linijų srityje, kur dulkių debesys lieka vietoje. Koreliacija išnyko, patvirtindama metodikos patikimumą.
Neaiškumai ir galimybės
Tačiau tyrime buvo pastebėti tam tikri neatitikimai. Juodosios skylės, kurių spektras buvo pasislinkęs į mėlynąją pusę (t. y. judančios link mūsų), buvo labiau uždengtos dulkėmis nei tolstančios, nors modeliai prognozavo priešingai. Mokslininkai mano, kad tai gali būti dėl spektro linijų pritaikymo klaidų arba dar neatrastos fizikos.
Nors tai tik koreliacija, o ne įrodytas priežastinis ryšys, tyrimas atveria galimybes. Komanda vertina, kad iki pusės žinomų kvasarų galėjo susiformuoti dėl neseniai įvykusių susijungimų. Jei taip, ateities kosminiai gravitacinių bangų detektoriai, tokie kaip Europos LISA, galėtų tapti vertingu duomenų šaltiniu.
