Krebovidinė ūka – istorinis ir mokslinis fenomenas
Beveik prieš tūkstantį metų astronomai pastebėjo naują, itin ryškią žvaigždę danguje. Ji švietė taip ryškiai, kad buvo matoma net dieną kelias savaites. Šiandien žinome, kad tai buvo supernovos sprogimas, vadinamas SN 1054.
Krebovidinė ūka ir jos unikalumas
Krebovidinė ūka yra sprogusios žvaigždės liekana, esanti apie 6500 šviesmečių nuo Žemės Jaučio žvaigždyne. Kosminis teleskopas Hubble neseniai vėl tyrinėjo šį objektą, suteikdamas galimybę astronomams stebėti, kaip laikui bėgant keičiasi supernovos liekana.
XX amžiaus viduryje mokslininkai, įskaitant Edwiną Hubble’ą, nustatė ryšį tarp 1054 metų žvaigždės aprašymų ir Krebovidinės ūkos. Vėliau ūkos centre buvo atrastas pulsaras – greitai besisukanti neutroninė žvaigždė, likusi po sprogimo. Pulsaras nuolat išmeta dalelių srautus, vadinamus pulsariniu vėju, kuris veikia ūkos plėtimosi greitį.
Hubble teleskopo indėlis į tyrimus
Hubble teleskopas, stebintis kosmosą jau dešimtmečius, suteikė galimybę palyginti šiuolaikinius ūkos vaizdus su 1999 metais gautais vaizdais. Per 25 metus pastebėta, kaip išorėn pasislinko daugybė siūlinių struktūrų, vadinamų filamentais. Jų judėjimo greitis siekia 1500 kilometrų per sekundę.
Filamentai elgiasi šiek tiek kitaip nei daugumoje kitų supernovų likučių. Paprastai tokių debesų plėtimasis vyksta dėl smūginių bangų nuo paties sprogimo, kurios išsklaido žvaigždės išmestus dujų apvalkalus. Krebovidinės ūkos atveju pagrindinį vaidmenį atlieka pulsaro poveikis. Jo magnetinis laukas pagreitina įkrautas daleles ir tiesiog išpučia ūką iš vidaus.
Tolimesni tyrimai ir skirtingų teleskopų duomenų derinimas
Hubble aukšta raiška taip pat padėjo geriau suprasti objekto trimačią struktūrą. Nuotraukose matomi kai kurių filamentų šešėliai, krentantys ant švytinčio sinchrotroninio spinduliavimo ūko viduje. Tai leidžia nustatyti, kurios struktūros yra arčiau mūsų, o kurios – priešingoje debesies pusėje.
Krebovidinės ūkos tyrimai tęsiasi. Hubble stebėjimus galima derinti su kitų teleskopų, veikiančių skirtinguose diapazonuose, duomenimis. Pavyzdžiui, infraraudonųjų spindulių šviesoje Krebovidinę ūką neseniai tyrinėjo Jameso Webbo teleskopas. Duomenų derinimas leis astronomams sudaryti išsamiausią vieno iš geriausiai žinomų supernovos likučių pokyčių vaizdą.
