Mikrometeoridų grėsmė Mėnulio bazėms
Mėnulis, beveik be atmosferos, nuolat patiria nematomą bombardavimą mikrometeoridais — mažomis akmens ir metalo dalelėmis, skrendančiomis didžiuliu greičiu iki 70 km/s. Tokiu greičiu netgi dulkių dalelės gali padaryti reikšmingą poveikį medžiagoms ir įrangai. Nauji tyrimai, atlikti Danielio Yagalomio, parodė, kad būsima bazė, panašaus dydžio kaip Tarptautinė kosminė stotis, gali patirti nuo 15 000 iki 23 000 mikrosmulkių smūgių kasmet.
Smūgių pavojus ir jų intensyvumas
Šie smūgiai nėra saugūs. Net mažytė dalelė, sverianti vos mikrogramą, gali pažeisti metalinius paviršius ir išvesti iš rikiuotės atskirus mazgus. Skirtingai nei Žemėje, kur tanki atmosfera „sudegina“ daugumą tokių dalelių dar ore, Mėnulyje kiekvienas mikrometeoridas pasiekia paviršių ir neapsaugotas konstrukcijas.
Bazės vietos svarba
Smūgių intensyvumas priklauso nuo vietos. Mažiausias srautas prognozuojamas netoli ašigalių — tai geras ženklas planuojamai Artemis bazei pietiniame ašigalyje. Didžiausias srautas tikimasi Mėnulio pusėje, atsuktoje į Žemę, todėl modulių ir kritinių sistemų išdėstymas reikalauja papildomos rizikos analizės.
Apsaugos strategijos
Apsauga nuo mikrosmulkių smūgių yra kritiškai svarbi projektuojant bazę. Kaip ir Tarptautinėje kosminėje stotyje, čia padeda daugiasluoksniai aliuminio skydai pagal Vipple’io principą: „aukojamas“ išorinis sluoksnis suskaldo dalelę į dulkes ir plazmą, išsklaidydamas energiją prieš pagrindinį korpusą. Tai leidžia inžinieriams apskaičiuoti reikalingą apsaugos konfigūraciją ir storį, kad būtų užtikrintas astronautų saugumas ir įrangos patikimumas.
