Modeliavimas rodo, kad stiprūs smūgiai poledinių vandenynų lediniuose palydovuose dažniausiai nesunaikina
Astronomas Markas Neve iš Maryland universiteto kartu su bendraautoriais iš Southwest Research Institute Kolorade ir Weizmann instituto Izraelyje sumodeliavo itin stiprius ledinių palydovų susidūrimus. Rugpjūčio 20 dieną žurnale Nature Astronomy paskelbto darbo rezultatai rodo, kad tokios katastrofos poledinio vandenyno buvimą paveikia menkai: jei vandenynas buvo iki smūgio, jis greičiausiai išliks ir po jo, o jei jo nebuvo, po susidūrimo jis neatsiras.
Po Saturno, Urano ir Neptūno palydovų ledine pluta gali slėptis skystas vanduo, todėl šie pasauliai laikomi svarbiais taikiniais gyvybės paieškoms. Kartu išorinė Saulės sistema patyrė daug smarkių susidūrimų, o dalis dabartinių palydovų, kaip manoma, susiformavo iš ankstesnių kartų nuolaužų.
Tyrėjai sujungė du skirtingus modelius. Vienas jų sekė milijonų ledo ir uolienų fragmentų elgseną per susidūrimą – kaip jie skyla, įkaista ir vėl susijungia. Kitas modelis vertino vidinės sandaros šiluminę raidą per 4,5 mlrd. metų. Buvo nagrinėjami du palydovų dydžiai – maždaug 500 ir 1000 kilometrų spindulio kūnai.
Paaiškėjo, kad dydis buvo svarbesnis už paties smūgio stiprumą. Didesniuose kūnuose susidūrimo energija virsta šiluma, todėl poledinis vandenynas katastrofą gali išgyventi, o per porą milijardų metų net pastorėti. Mažesniuose palydovuose padėtis kitokia: iki smūgio jų išorinis ledo ir uolienų sluoksnis būna susimaišęs ir veikia kaip izoliacija. Po pakartotinio susiformavimo uolienos nugrimzta į centrą, ledas pakyla į viršų, o ši izoliacija išnyksta.
Tyrime nė vienas susidūrimas nepavertė visiškai sušalusio palydovo kūnu su vandenynu. Tarp konkrečių būsimų misijų taikinių minimi Saturno palydovai Mimas, Enceladas, Tetija, Dionė ir Rėja, Urano palydovai Miranda, Arielis, Umbrielis, Titanija ir Oberonas, taip pat Neptūno Tritonas.
Rėja tyrėjams pasirodė ypač įdomi, nes jos seni krateriai atrodo neįprastai nugludinti. Pasak autorių, tai galėjo lemti ne Saulės šiluma, o vidaus procesai – galbūt senas susidūrimas, kuris palaikė vidinį vandenyną.
Tokių vandenynų ateityje bus ieškoma pagal gravitacinius požymius, druskingas nuogulas, kriovulkanus ir indukuotą magnetinį lauką. Būtent tokiems matavimams pritaikytas ir Europa Clipper magnetometras.
Pasak Marko Neve, atsakymas svarbus ir misijų prietaisų jautrumui, nes misijos planavimas priklauso nuo to, kokios gyvybės formos tokiame vandenyne galėtų būti ieškoma.
