Modelis aiškina James Webb aptiktas mažas raudonas dėmes ankstyvojoje Visatoje
Viena didžiausių James Webb kosminio teleskopo staigmenų tapo vadinamosios mažos raudonos dėmės – kompaktiški objektai, kurių skersmuo siekia vos kelis šimtus šviesmečių, tačiau jie švyti kaip didelės galaktikos.
Jų aptikta gerokai daugiau, nei prognozavo modeliai, o V formos spektrai ir aiškaus rentgeno bei radijo spinduliavimo stoka netiko nė vienam įprastam paaiškinimui. Iš pradžių šie objektai buvo laikyti ankstyvaisiais kvazarais, tačiau tokiu atveju tektų pripažinti, kad masyvios juodosios skylės susiformavo per mažiau nei milijardą metų po Didžiojo sprogimo.
Iki šiol vienu įtikinamiausių aiškinimų buvo laikyta tiesioginio kolapso idėja, kai juodosios skylės užuomazga susidaro iš milžiniško šaltų dujų debesies. Tačiau tokios dujos vėsdamos linkusios suskilti į daugybę žvaigždžių. Šį scenarijų galėtų išgelbėti tik tiksliai dozuota kaimyninės galaktikos spinduliuotė, ardanti molekulinį vandenilį – pagrindinį aušintuvą. Be to, tankūs išoriniai debesies sluoksniai nuo tokios spinduliuotės pridengia jo branduolį.
Danielio Whaleno iš Portsmouth universiteto komanda žurnale The Astrophysical Journal Letters paskelbė simuliacijų rezultatus, pagal kuriuos juodosios skylės šiose mažose raudonose dėmėse atsirado kolapsuojant supermasyvioms pirmykštėms žvaigždėms.
Pagal šį modelį, juodąsias skyles gaubia masyvūs tankių dujų diskai, veikiantys kaip atrankinis filtras: rentgeno spinduliuotė lieka viduje, o dalis regimosios, ultravioletinės ir infraraudonosios šviesos prasiskverbia į išorę. Būtent tokį vaizdą ir fiksuoja James Webb teleskopas.
Modelis taip pat aiškina mėlynąją spektro dalį. Ją, anot autorių, sukuria maždaug 100 mln. žvaigždžių sankaupa diskuose, kurių skersmuo siekia apie 500 šviesmečių.
Skaičiavimai rodo, kad centrinių juodųjų skylių masė yra apie 10 mln. Saulės masių – mažiau nei ankstesni vertinimai, siekę iki 100 mln. Saulės masių.
Autorių teigimu, tai greičiausiai dar nėra galutinis atsakymas, tačiau kol kas toks aiškinimas geriausiai dera su stebėjimais. Jei modelis pasitvirtins, šie objektai, masiškai pasirodę maždaug po 600 mln. metų nuo Didžiojo sprogimo, gali būti ankstyviausi supermasyvių juodųjų skylių raidos pėdsakai.

