Mėnulio magnetinio lauko paslaptis
Mokslininkai jau seniai stebisi, kodėl kai kurios Mėnulio uolienos rodo stipraus magnetinio lauko pėdsakus, nors šiandien Mėnulis beveik neturi magnetinio lauko. Šis klausimas kilo po to, kai buvo ištirtas Mėnulio gruntą, atgabentą į Žemę „Apollo“ misijų metu. Šie mėginiai parodė, kad maždaug prieš 3,5 milijardo metų Mėnulyje galėjo egzistuoti magnetinis laukas, kuris savo stiprumu prilygo dabartiniam Žemės laukui.
Naujas paaiškinimas
Oksfordo universiteto mokslininkai pasiūlė netikėtą sprendimą. Jie teigia, kad stiprus magnetinis laukas Mėnulyje nebuvo pastovus. Vietoj to, jis galėjo atsirasti kaip reti ir trumpalaikiai protrūkiai, trukę tik kelis tūkstančius metų. Mokslininkai iš naujo ištyrė bazaltų mėginius iš Mėnulio jūrų – sustingusių senovės lavos srautų. Jie pastebėjo, kad kuo daugiau titano buvo uolienoje, tuo stipresnė buvo jos magnetizacija.
Kompiuterinis modeliavimas
Mokslininkai atliko kompiuterinį modeliavimą, kad išsiaiškintų, ar procesai, vedantys prie titano turinčių uolienų susidarymo, gali vienu metu sustiprinti magnetinį lauką. Paaiškėjo, kad titano turtingų uolienų lydymasis prie ribos tarp Mėnulio branduolio ir mantijos laikinai padidino šilumos srautą iš branduolio. Dėl to trumpam suaktyvėjo Mėnulio dinamo mechanizmas, sukuriantis magnetinį lauką.
Ateities tyrimai
Šiandien Mėnulio magnetinis laukas yra labai silpnas ir lokalus. Tačiau nauji rezultatai rodo, kad praeityje jo vidinė dinamika galėjo būti daug sudėtingesnė. Ateities „Artemidos“ programos ekspedicijos gali padėti patikrinti šią hipotezę. Nauji mėginiai iš skirtingų Mėnulio regionų gali atskleisti, kaip tiksliai keitėsi jo magnetinis laukas senovėje ir kokia buvo jo geologinė istorija.
