NASA Artemis II misija ir lazerinis ryšys
Ankstyvą šio mėnesio pradžioje NASA Artemis II misija sėkmingai išsiuntė keturis astronautus į Mėnulio orbitą ir perdavė iš laivo Orion vaizdus į Žemę. Šis pasiekimas buvo įmanomas naudojant lazerinį ryšį, kuris pasižymi gerokai didesniu greičiu nei tradicinės radijo ryšio technologijos.
Efektyvus ir ekonomiškas sprendimas
Vienas iš lazerinio ryšio priėmėjų veikė už NASA infrastruktūros ribų. Tai buvo palyginti nebrangus terminalas, sukurtas Observable Space ir Quantum Opus bendradarbiaujant su Australijos nacionaliniu universitetu. Šis terminalas, kainavęs mažiau nei 5 milijonus dolerių, sugebėjo priimti duomenų srautą iš Mėnulio orbitos 260 megabitų per sekundę greičiu.
Technologiniai sprendimai ir iššūkiai
Observable Space teikė teleskopą ir programinę įrangą, o Quantum Opus – fotonų jutiklį, reikalingą duomenims dekoduoti. Tai leido tiek NASA priėmėjams Kalifornijoje ir Naujojoje Meksikoje, tiek Australijos eksperimentiniam kompleksui gauti 4K vaizdo įrašus apie skrydį aplink Mėnulį.
Lazerių naudojimas ryšio palaikymui turi savo iššūkių – jie reikalauja tiesioginio matomumo ir yra jautrūs debesuotumui. Tačiau Australijos geografinė padėtis suteikė papildomų galimybių išvengti ryšio praradimo.
Ateities perspektyvos
NASA jau anksčiau išbandė lazerinį ryšį su įrenginiais, esančiais 350 milijonų kilometrų nuo Žemės, keliaujant į asteroidus. Tarp palydovų tokios ryšio linijos jau seniai naudojamos. Tačiau duomenų perdavimas į Žemę visada buvo brangus. Observable Space vadovas Denas Rolkeris teigia, kad per artimiausius metus ar šiek tiek ilgiau planuojama sukurti globalų tokių terminalų tinklą. Šaltinis
