Radiacinių juostų paradoksas
Radiacinės juostos aplink planetas yra įdomus fenomenas. Jos pačios negamina įkrautų dalelių, bet jas gauna iš žvaigždžių. Tada šios dalelės yra pagreitintos iki milžiniškų energijų. Iki šiol šio proceso mechanizmas nebuvo visiškai aiškus.
Naujas modelis
Adnanas Osmanas, fizikas iš Helsinkio universiteto, pasiūlė modelį, kuris paaiškina šį procesą ir nustato jo universalią viršutinę ribą. Modelis remiasi vieninteliu kintamuoju – planetos paviršiaus magnetinio lauko stiprumu. Kuo stipresnis laukas, tuo aukštesnė energija, kurią juosta gali perduoti dalelėms.
Energijos ribos
Tačiau egzistuoja ribotuvas. Pasiekus tam tikrą ribą, pagreitintos dalelės pradeda spinduliuoti energiją taip intensyviai, kad nuostoliai kompensuoja pagreitį. Protonų riba pasiekiama, kai laukas yra apie 0,0004 tesla, o elektronų – apie 0,00004 tesla. Palyginimui, Žemės magnetinis laukas ties ekvatoriumi yra apie 0,00003 tesla.
Platus pritaikymas
Osmano modelis tinka ne tik uolėtoms planetoms, bet ir dujiniams milžinams bei rudiesiems nykštukams – objektams, esantiems tarp planetų ir žvaigždžių. Dar įdomiau, kad šį modelį galima taikyti ieškant egzoplanetų magnetinių laukų. Magnetinis laukas yra vienas iš pagrindinių gyvybingumo faktorių, nes jis padeda išlaikyti atmosferą ir apsaugo paviršių nuo žvaigždžių radiacijos.
Teorijos pagrindas
Ši teorija remiasi tiesioginiais Saulės sistemos stebėjimais ir radioteleskopiniais matavimais, surinktais Džonso Hopkinso universiteto Taikomosios fizikos laboratorijoje.
