Naujas požiūris į gyvybės paieškas kosmose
Aminorūgštys ir riebalų rūgštys – šios molekulės aptinkamos tiek biologiniuose pavyzdžiuose, tiek meteoritų ir laboratorinių eksperimentų metu, kurie imituoja kosmoso sąlygas. Tačiau jų aptikimas Marse ar Europoje dar nereiškia gyvybės egzistavimo. Naujausi tyrimai, paskelbti žurnale Nature Astronomy, siūlo atkreipti dėmesį ne į pačias molekules, o į statistines jų tarpusavio sąsajas.
Mokslininkų tyrimai ir metodika
Izraelio Veicmano instituto mokslininkų grupė, vadovaujama Gideono Joffe ir Kalifornijos universiteto Riversaide planetologo Fabiano Klennerio, išanalizavo apie 100 duomenų rinkinių – nuo mikrobų ir dirvožemio iki fosilijų, meteoritų ir sintetinių pavyzdžių. Jie pasiskolino metodą iš ekologijos, kur biologinė įvairovė vertinama pagal du parametrus: gausą (kiek rūšių yra) ir vienodumą (kaip tolygiai jos pasiskirsto). Šią logiką jie pritaikė chemijai.
Rezultatai ir jų reikšmė
Rezultatai buvo netikėtai aiškūs. Biologiniuose pavyzdžiuose aminorūgštys visada yra įvairesnės ir tolygiau pasiskirsčiusios nei abiotiniuose. Su riebalų rūgštimis – priešingai: abiotiniai pavyzdžiai turi tolygesnį pasiskirstymą. Netgi stipriai degradavę biologiniai medžiagų pavyzdžiai išlaikė šį „pėdsaką“. Dinozaurų kiaušinių fosilijos vis dar nešiojo senovinės gyvybės statistinį pėdsaką.
Praktinis metodo pritaikymas
Didžiausias šio metodo privalumas yra tai, kad jis nereikalauja specializuotos įrangos. Jis gali būti naudojamas su duomenimis iš prietaisų, kurie jau yra arba planuojami naudoti Marsui, Europai ir Enceladui tyrinėti. Nors vienas instrumentas negali įrodyti nežemiškos gyvybės egzistavimo, keli nepriklausomi požiūriai, rodantys tą pačią kryptį, gali reikšti visai kitą pokalbį.
