Naujas metodas padėjo tiksliau stebėti nematomąją Saulės pusę
Fizikai išmoko tiksliau stebėti nematomąją Saulės pusę, pasitelkdami helioseismologiją – metodą, kuris primena seismologų darbą tiriant Žemės gelmes pagal žemės drebėjimų bangas.
Saulė į Žemę visada atsukta viena puse, o pilną apsisukimą atlieka maždaug per 27 dienas. Per tą laiką kitoje jos pusėje gali susiformuoti sąlygos vainikinės masės išmetimams, kurie gali sutrikdyti palydovų darbą ir perkrauti elektros tinklus. Tokia aktyvi sritis į Žemės pusę atsisuka tik po kelių savaičių, todėl apie grėsmę dažnai sužinoma tik jai pasirodžius iš už Saulės disko krašto.
Čia padeda helioseismologija. Saulės gelmėse vykstanti konvekcija sukuria garso bangas, kurios sklinda žvaigždės viduje ir atsispindi nuo jos paviršiaus. Aktyvios srities magnetiniai laukai šiek tiek pakeičia tokių bangų sklidimo laiką. SDO observatorijos instrumentas HMI ir antžeminis tinklas GONG fiksuoja šiuos virpesius matomojoje Saulės pusėje, o skaičiavimai leidžia nustatyti, kur nematomojoje pusėje telkiasi magnetiniai mazgai.
Didžiausia problema buvo triukšmas. Signalai sukurdavo „vaiduoklines“ dėmes, todėl buvo sunku atskirti tikras aktyvias sritis nuo klaidingų požymių.
Southwest Research Institute komanda metodą sukalibravo pagal archyvinius duomenis. 2010-2014 metais du NASA misijos STEREO aparatai ultravioletu fotografavo nematomąją Saulės pusę, o SDO tuo metu jau veikė. Tyrėjai palygino šiuos duomenis, ultravioletinį signalą pavertė magnetiniais vienetais ir rezultatą įkėlė į plazmos srautų bei magnetinių laukų modelį.
Skirtumas pasirodė reikšmingas. Naujas metodas leidžia tolygiai sekti paslėptas dėmes, o ankstesni modeliai versdavo jas staigiai „peršokti“ iš vienos vietos į kitą. Be to, paaiškėjo, kad įprasti modeliai bendrą Saulės magnetinį srautą nuvertindavo 10-20 proc. viso jos magnetinio „biudžeto“.
Iki visavertės ankstyvojo perspėjimo sistemos dar toli, tačiau jau sudaryti pirmieji patikrinti nematomosios Saulės pusės magnetiniai žemėlapiai.
