Naujas modeliavimas rodo ankstesnį išorinių Saulės sistemos planetų nestabilumą
Naujas mokslininkų darbas rodo, kad Saulės sistemos išorinės planetos kai kuriais scenarijais gali prarasti orbitų stabilumą gerokai anksčiau, nei buvo vertinta anksčiau. Tyrimo autoriai – Konstantin Batygin ir Jim Fuller iš Caltech bei Fred Adams iš Michigan universiteto.
Pagal ankstesnius vertinimus, kai kurių išorinių planetų sistemos pabaiga galėjo ateiti tik po kvintilijono metų, tačiau naujame darbe kai kuriais atvejais ji perkeliama maždaug į milijardo metų laikotarpį.
Modelyje remiamasi žinomu Saulės senėjimo scenarijumi: žvaigždė išsiplės į milžinę, neteks reikšmingos dalies masės ir vėliau taps baltąja nykštuke. Klasikiniai modeliai numatė, kad po to išorinės planetos ilgai išliks savo orbitose, kol sistemą sutrikdys praskrendanti žvaigždė.
Naujame darbe patikslinta, kad Saulės išorinis sluoksnis gali būti prarandamas ne tolygiai, o atskirais išmetimais. Tam komanda sujungė detalią Saulės evoliucijos schemą su Jupiterio, Saturno, Urano ir Neptūno orbitų skaičiavimais.
Mokslininkai išnagrinėjo 672 scenarijus su skirtingo dydžio masės išmetimais, palygino atvejus, kai masė prarandama per visą milžinės stadiją arba tik jos pabaigoje, ir kontroliniam palyginimui apskaičiavo tolygaus masės mažėjimo variantą. Po to kiekviena sistema buvo modeliuojama dar 3 milijardus metų.
Pasak darbo aprašymo, esant dideliems išmetimams rezultatai buvo nepalankūs: iki 96 proc. sistemų tapo nestabilios per 3 milijardus metų po to, kai Saulė virto baltąja nykštuke, o maždaug 40 proc. sistemų suiro arba patyrė smarkų išsisklaidymą dar anksčiau – kol žvaigždė dar nebuvo baigusi nusimesti išorinio sluoksnio.
Autorių teigimu, kiekvienas toks išmetimas šiek tiek sujudina orbitas, o šie atsitiktiniai postūmiai kaupiasi. Kita vertus, silpnesni išmetimai kai kada įvesdavo planetų poras į rezonansą, todėl dalis sistemų išliko stabilios iki modeliavimo pabaigos. Nurodoma, kad tolygaus masės praradimo atveju toks efektas nepasireiškė.
