Naujas požiūris į Visatos plėtimosi greičio matavimą
Tokijo universiteto astronomai, vadovaujami Kenneto Vongo ir Eriko Paičo, pasiūlė naują būdą, kaip matuoti Visatos plėtimosi greitį. Jie naudoja laikodelsos kosmografijos metodą, analizuodami tolimų kvazarų šviesą, kuri keliauja per masyvių galaktikų gravitacines lęšes. Remiantis jų atliktu tyrimu, Hubble’o konstanta siekia apie 73 km/s/Mpc.
Nepriklausomybė nuo tradicinių metodų
Šis naujas metodas yra nepriklausomas nuo tradicinių „atstumų kopėčių” — matavimų, atliekamų naudojant supernovas ir cefeidus. Tokiu būdu sumažinamos sisteminės neapibrėžtys ir padedama suprasti vadinamąją „Hubble’o įtampą” — nesuderinamumą tarp skirtingų Visatos plėtimosi greičio nustatymo būdų.
Rezultatai ir jų reikšmė
Tyrimas, paskelbtas žurnale Astronomy & Astrophysics, rodo suderinamumą su šiuolaikiniais „vėlyvosios Visatos” stebėjimais, tačiau skiriasi nuo vertybių, gautų iš kosminio mikrobangų fono duomenų. Tai gali reikšti naujus fizinius efektus, kuriuos dar reikia išsiaiškinti.
Ateities planai ir tikslai
Mokslininkų komanda planuoja padidinti matavimų tikslumą, kad galėtų pateikti lemiamą atsakymą dėl „Hubble’o įtampos”. Jie įsitikinę, kad galės pasiekti 1–2% tikslumo lygį, o tai būtų reikšmingas žingsnis į priekį šiuolaikinėje kosmologijoje.
