Veneros paslaptingos atmosferos tyrimai
Veneros paviršiaus sąlygos ilgą laiką išliko paslaptis. Naujas tyrimas, kurį atliko Maksansas Lefevras iš Sorbonos, siūlo pažvelgti į šią mįslingą planetą iš naujo. Tyrimas, paskelbtas arXiv duomenų bazėje, modeliuoja vėjus ir dulkes netoli paviršiaus, remdamasis turimais duomenimis ir pirmą kartą taikydamas regioninį (mezomastinį) požiūrį. Šis požiūris yra svarbus būsimoms misijoms, tokioms kaip ESA EnVision ir NASA VERITAS, padedant tiksliau planuoti stebėjimus ir įvertinti rizikas aparatūrai.
Ilga Veneros diena ir jos poveikis atmosferai
Veneros saulės diena trunka apie 116,75 Žemės parų, o tai reiškia, kad šviesos ir tamsos periodai trunka apie 58,4 paros kiekvienas. Tai sukelia ryškų paros ciklą atmosferoje: tropikuose dieną šlaituose formuojasi kylantys (anabatiniai) vėjai, o naktį – leidžiantis (katabatiniai), kurie veikia temperatūros pasiskirstymą. Remiantis modeliavimu, kalnuotose vietovėse paros temperatūros amplitudė yra mažesnė nei 1 K, o lygumose apie 4 K.
Alfa Regio regiono svarba
NASA DAVINCI misija planuoja nuleisti aparatą Alfa Regio regione. Šiame regione tam tikra reljefo dalis paros ciklo metu generuoja vėjus, galinčius pakelti smulkias dulkių daleles. Modelio vertinimu, vidurdienį apie 45% Alfa Regio ploto pasiekia druskos transporto slenkstį dalelėms apie 75 mikrometrų (naktį – mažesnis), todėl dulkių reiškinių tikimybė keičiasi su vietiniu laiku.
Regioninio modelio pranašumai
Tyrimas remiasi nauju regioniniu modeliu, kuris dalina Veneros paviršių į atskiras sritis detalesniam vėjų, temperatūros ir dulkių kėlimo analizei. Tai svarbus žingsnis ruošiantis misijoms artimiausiame dešimtmetyje ir siekiant suprasti „paviršiaus–atmosferos“ sąveiką Veneroje. Šis tyrimas žymi svarbų postūmį Veneros tyrimuose, atveriantis naujus horizontus planetos tyrinėjimui ir supratimui.
