Nauji tyrimai rodo, kad Encelado geizerių dalelės gali būti ypač tinkamos gyvybės paieškai
Du nauji Science Advances publikuoti tyrimai rodo, kad Saturno palydovas Enceladas gyvybės paieškai gali būti dar patogesnis taikinys, nei manyta anksčiau.
Po Encelado ledu slypinį vandenyną paprastai būtų galima tirti tik gręžiantis per kilometrus ledo. Tačiau ties pietų ašigaliu iš plyšių veržiasi čiurkšlės, kurios išmeta vandenyno vandenį ir ledą šimtus kilometrų aukštyn.
Dalelės gali pačios sukaupti ieškomas medžiagas
Franco Postbergo komanda, remdamasi Cassini duomenimis, eksperimentais ir modeliavimu, atkūrė ledo dalelės kelią. Tyrėjų teigimu, vandenyno paviršiuje sprogstant dujų burbuliukams susidaro lašeliai, kuriuos garai per plyšius neša aukštyn.
Lašeliai neužšąla akimirksniu, todėl ištirpusios medžiagos spėja pasiskirstyti skirtingose jų vietose – pavyzdžiui, druskos atsiskiria nuo organinių junginių. Plyšiuose lašeliai įsibėgėja iki 1000 km/val., atsitrenkia į sieneles ir skyla į kelių mikrometrų dydžio fragmentus.
Dalyje tokių fragmentų vandenyne ištirpusios medžiagos gali būti smarkiai sukoncentruotos. Pasak Postbergo, Enceladas tarsi pats paruošia mėginius, kuriuos chemikams įprastai tenka ilgai apdoroti. Tyrėjai mano, kad panašiai galėtų nutikti ir su ląstelių fragmentais, jei jų ten yra.
Dauguma grūdelių, kaip teigiama, būtų „tušti”, tačiau reti fragmentai galėtų turėti daugiau biomedžiagos nei pats vandenynas. Dėl to zondams būtų naudingiau analizuoti šleifo daleles po vieną, o ne vertinti jų vidurkį. Autorių teigimu, tam reikalinga technika jau egzistuoja.
Laboratorijoje atkurta Encelado vandenyno chemija
Antrajame darbe nagrinėta, ar tokioje aplinkoje apskritai galėtų egzistuoti gyvybė. Miuncheno universiteto mokslininkai kartu su Postbergu ir Nozairu Khawaja atkūrė numanomą Encelado vandenyno chemiją: beveik be deguonies, su dideliu karbonatų kiekiu, pH 10-11 ir vandens sąlyčiu su uolienomis.
Į tokią terpę jie įkėlė archėją Methanothermococcus okinawensis, gyvenančią Žemės hidroterminėse versmėse. Šis mikroorganizmas gyvena be deguonies, naudoja vandenilį ir anglies dioksidą, o išskiria metaną.
Paprastoje šarminėje terpėje, kur trūko CO2, mikroorganizmas neaugo. Tačiau pilnoje Encelado vandenyno imitacijoje jis augo ir gamino metaną, o vandenilį suteikė vandens ir uolienų reakcijos.
Tyrėjai pabrėžia, kad tai neįrodo gyvybės Encelade. Vis dėlto šios išvados gali turėti reikšmės būsimoms misijoms į šį Saturno palydovą, įskaitant Europos projektus.
