Po ilgų kosminių misijų astronautams dažniau lūžta šlaunikaulis

Astronautams, kosmose praleidusiems daugiau nei 90 dienų, šlaunikaulio lūžiai pasitaiko dažniau nei po trumpų skrydžių ir dažniau nei žmonėms, kurie apskritai nėra skridę į kosmosą. Taip pat nurodoma, kad tokie lūžiai įvyksta jaunesniame amžiuje, nei būtų galima tikėtis pagal įprastą statistiką.

Tyrimą, kuriam vadovavo Jean Sibonga iš NASA Johnson Space Center, paskelbė žurnalas Mayo Clinic Proceedings. Kaip pažymėjo Matthew Drake iš New Yorko Hospital for Special Surgery, astronautų yra nedaug, o ilgos misijos retos, todėl tokių duomenų imtys per mažos įprastai statistinei analizei.

Siekdami apeiti šį ribotumą, tyrėjai surinko visus lūžius, apie kuriuos JAV astronautai pranešė per kasmetines medicinines apžiūras, ir duomenis analizavo taikydami Bayeso tikimybinį modeliavimą.

Bendras lūžių dažnis nepadidėjo. Padidėjo būtent šlaunikaulio lūžių dažnis, ir tik po ilgų misijų.

Tyrime pabrėžiama, kad kaulų masės mažėjimas nesvarumo būsenoje nesukelia skausmo. Sugrįžęs žmogus gali jaustis atsigavęs ir imtis fizinio krūvio, nors kaulas dar nebūna grįžęs į prieš skrydį buvusią būklę.

NASA LSAH duomenų bazės duomenimis, iš 94 ištirtų astronautų praėjus metams po nusileidimo priešskrydinį kaulų tankį šlaunikaulyje buvo pasiekę tik 34 proc., o stubure – 46,8 proc. Po ilgesnių nei pusės metų misijų atsistatymas buvo dar lėtesnis.

Jean Sibonga teigia, kad vien DEXA – rentgeninės densitometrijos, matuojančios kaulo plotinį tankį – nebepakanka. Pasak jos, fiziškai gerai pasirengusių astronautų atveju šio tyrimo rodikliai prastai siejasi su realia lūžio rizika.

NASA jau pradėjo taikyti kiekybinę kompiuterinę tomografiją prieš skrydį ir po jo. Šis tyrimas leidžia matyti atskiras kaulo sritis ir jo mikroarchitektūrą, todėl gali geriau parodyti, ar skeletas iš tiesų atsistatė.

Tarp svarstomų prevencijos priemonių minimi bisfosfonatai, kurie lėtina kaulo rezorbciją, taip pat fizinių pratimų ir mitybos parinkimas.