Įspūdinga Raudonojo Voratinklio ūko išvaizda
Raudonojo Voratinklio ūkas, oficialiai žinomas kaip NGC 6537, yra vienas iš įspūdingiausių planetarinių ūkų, kuriuos atskleidė Džeimso Vebo teleskopas. Šis ūkas susiformuoja, kai į Saulę panašios žvaigždės pasiekia savo gyvenimo pabaigą. Žvaigždės išsiplečia ir tampa šaltais raudonais milžinais, išmetančiais savo išorinius sluoksnius į kosmosą. Tokiu būdu atsiveria jų įkaitę branduoliai, kurie virsta baltaisiais nykštukais. Ultravioletinė centrinių žvaigždžių spinduliuotė jonizuoja išmestą medžiagą, priversdama ją švytėti, kuriant įspūdingus vaizdus.
Ūko centrinė žvaigždė
Džeimso Vebo teleskopas atskleidė ne tik Raudonojo Voratinklio ūko grožį, bet ir jo centrinę žvaigždę. Ši žvaigždė šviečia šiek tiek ryškiau nei aplink ją esantys dulkių ir dujų „voratinkliai“. Nors matoma tik viena žvaigždė, manoma, kad šalia jos gali būti žvaigždė-kompanionas. Tokia žvaigždžių pora galėtų paaiškinti ūko formą – siaurą „taliją“ ir plačius išmetimus. Ši struktūra, primenanti smėlio laikrodį, pastebima ir kituose planetariniuose ūkuose.
Naujos teleskopo atskleistos detalės
Džeimso Vebo teleskopo nauji stebėjimai leidžia pamatyti detales, kurios anksčiau buvo nematomos. Šie atradimai suteikia mokslininkams naujų įžvalgų apie tai, kaip planetariniai ūkai formuojasi ir evoliucionuoja. Jie taip pat pabrėžia teleskopo svarbą, nes jis leidžia giliau pažvelgti į kosminius reiškinius, išplečiant mūsų supratimą apie Visatą.
