Senoviniai genetiniai reguliatoriai ir jų įtaka kalbai
Naujas Ajovos universiteto tyrimas atskleidžia, kad nedidelė senovinių genetinių reguliatorių grupė galėjo turėti didelę įtaką žmonių kalbos gebėjimų vystymuisi. Šie sekos, vadinamos HAQERs (Human Ancestor Quickly Evolved Regions), sudaro mažiau nei 0,1% genomo, tačiau, manoma, turi apie 200 kartų didesnį poveikį kalbai susijusiems bruožams nei kitos genomo sritys.
HAQERs kaip molekuliniai „garsumo reguliatoriai”
HAQERs nėra patys genai, o veikiau molekuliniai „garsumo reguliatoriai”, kurie reguliuoja genų veiklą, ypač smegenų vystymosi metu. Net garsusis FOXP2 genas, ilgai siejamas su kalba ir kalbėjimu, atrodo, veikia kaip platesnės reguliacinės sistemos dalis, o ne kaip atskiras „kalbos genas”.
Neandertaliečiai ir kalbos gebėjimai
Įdomiausia dalis yra ta, kad šie patys reguliaciniai regionai egzistavo dar prieš šiuolaikinių žmonių ir neandertaliečių atsiskyrimą. Kai kurios su kalba susijusios variacijos galėjo būti net dažnesnės neandertaliečiuose nei mumyse. Nors tai neįrodo, kad neandertaliečiai kalbėjo kaip šiuolaikiniai žmonės, archeologiniai duomenys apie įrankių gamybą, simbolinį elgesį ir sudėtingą socialinį gyvenimą stiprina hipotezę, kad sudėtinga komunikacija galėjo atsirasti daug anksčiau nei Homo sapiens atsiradimas.
Evoliucijos kompromisai
HAQERs taip pat siejami su vaisiaus smegenų vystymusi, tačiau didesnės smegenys ir didesni kūdikių kaukolės būtų padarę gimdymą pavojingesnį prieš modernią mediciną. Kitaip tariant, evoliucija galėjo susidurti su riba: geresnė kalbos „techninė įranga” turėjo rimtų išgyvenimo kaštų.
Tolimesni tyrimai
Kitas žingsnis yra atskirti paveldėtus genetinius efektus nuo kalbos aplinkos, kurią tėvai sukuria savo vaikams – klausimas, kuris galėtų padėti geriau suprasti kalbos sutrikimus.
