Juodosios skylės pabėgimas
Prieš penkiasdešimt metų mokslininkai teoretizavo, kad supermasyvi juodoji skylė, esant tam tikroms sąlygoms, gali pasitraukti iš savo gimtosios galaktikos. Dabar James Webb kosminis teleskopas patvirtino pirmąjį tokį atvejį. Šis objektas yra ‘Kosminės pelėdos’ sistemoje, kurią sudaro dvi žiedinės galaktikos, esančios už 8.8 milijardų šviesmečių nuo mūsų. Šios galaktikos artėja viena prie kitos ir jungiasi, o tai sukuria sąlygas juodosioms skylėms pasišalinti.
Juodųjų skylių išstūmimo mechanizmai
Yra du pagrindiniai scenarijai, paaiškinantys, kaip juodoji skylė gali būti išstumta iš galaktikos. Pirmasis scenarijus – trijų kūnų sąveika, kai galaktikų susijungimo metu jų centrinės juodosios skylės susiduria viename branduolyje, ir gravitacinės jėgos gali išstumti vieną iš jų. Antrasis scenarijus – tai gravitacinių bangų atatrankos jėga, kai dvi juodosios skylės susijungia. Asimetrinis bangų spinduliavimas suteikia ‘stūmimą’, kuris leidžia juodajai skylei išlėkti.
Juodosios skylės palikta žvaigždžių uodega
Yale universiteto komanda jau anksčiau stebėjo keistą linijinę struktūrą. Tai uodega, kurios ilgis siekia 200 000 šviesmečių ir kurią sudaro dujos ir naujai susiformavusios žvaigždės, kurias juodoji skylė palieka už savęs. Priekinėje dalyje yra smūginė banga, kur objektas įsilaužia į tarpgalaktinę terpę viršgarsiniu greičiu. James Webb teleskopas su NIRSpec IFU instrumentu leido išmatuoti dujų judėjimą šioje struktūroje. Deguonies ir vandenilio spektro linijos parodė greičio gradaciją apie 600 km/s per kiloparseką. Spaudimas uodegoje yra mažesnis nei smūginės bangos priekyje – dujos kaupiasi ir formuoja naujas žvaigždes. Juodoji skylė tiesiogine prasme palieka žvaigždžių pėdsaką.
Ateities perspektyvos
Kur yra viena juodoji skylė, gali būti ir daugiau. Mokslininkai siūlo ieškoti panašių objektų plačios apimties apžvalgose, naudojant Euclid ir Roman teleskopus. Visata, atrodo, yra pilna klajojančių monstrų, kurių masė siekia dešimtis milijonų saulių masių.
