Tyrimas susilpnino įrodymus apie itin masyvią juodąją skylę ankstyvojoje galaktikoje UHZ1
Galaktika UHZ1 matoma tokia, kokia buvo tada, kai Visatai buvo apie 480 mln. metų. 2023 metais ji išgarsėjo dėl prielaidos, kad joje slypi neįprastai masyvi juodoji skylė, tačiau nauja analizė šiuos argumentus smarkiai susilpnino.
Spalio 14 dieną žurnale The Astrophysical Journal paskelbtame darbe Fan Zou iš Mičigano universiteto vadovaujama komanda iš naujo išnagrinėjo UHZ1 stebėjimus. Ankstesnė interpretacija rėmėsi tuo, kad Chandra buvo užfiksavęs silpną kietųjų rentgeno spindulių anomaliją. Ji buvo aiškinta dujomis ir dulkėmis apgaubta juodąja skyle, ryjančia medžiagą ir sveriančia 10-100 mln. Saulės masių – maždaug tiek pat, kiek visos galaktikos žvaigždės.
Tokia juodoji skylė buvo laikyta galimu „sunkiu užuomazgos“ atveju, susidariusiu tiesiogiai kolapsuojant dujų debesiai, o pati UHZ1 buvo minima kaip pirmasis kandidatas į modeliuose numatytą galaktikų klasę su pernelyg masyvia juodąja skyle.
Vis dėlto JWST spektras juodosios skylės požymių neparodė. Anksčiau tai buvo aiškinta dulkių poveikiu, tačiau naujame darbe komanda perapdorojo visą Chandra archyvą ir nustatė, kad signalas susilpnėjo bei ėmė priklausyti nuo to, kaip rentgeno vaizdas sulygiuojamas su JWST nuotrauka. Iš daugybės modeliuotų suderinimų tik 0,1 proc. davė tokio stiprumo signalą, koks buvo gautas 2023 metais.
Papildomi 0,95 mln. sekundžių naujų stebėjimų, tai yra apie 11 parų, beveik nieko nepakeitė, nors tikras stabilus šaltinis ilgėjant stebėjimo laikui turėtų išryškėti aiškiau.
Komanda taip pat pasitelkė JWST prietaisą MIRI, kuris vidutiniame infraraudonųjų spindulių ruože ieškojo dulkių, įkaitintų galingos juodosios skylės, švytėjimo. Jo neaptikta. Pagal jautrumo ribą astronomai apskaičiavo, kad galimos paslėptos juodosios skylės šviesis turėtų būti 10-1000 kartų mažesnis, nei reikalautų rentgeno spindulių aiškinimas.
Darbe pažymima, kad be dulkių per dujas turėtų prasiskverbti juodosios skylės ultravioletinė ir regimoji spinduliuotė, tačiau jos taip pat nematyti. Tolimos šaltos dulkės turėtų šviesti tolimajame infraraudonųjų spindulių ruože, bet ALMA aptiko labai mažai dulkių.
UHZ1 emisijos linijas tyrėjai aiškina kitaip – kaip mažo metalingumo galaktikos su aktyviu žvaigždžių formavimusi požymį. Tokios galaktikos žvaigždinė masė siektų apie 100 mln. Saulės masių. Taigi iš ankstesnės hipotezės apie tiek pat sveriančią juodąją skylę liko tik 0,1 proc. palankių kadrų suderinimo variantų.

