Voyager misijų pradžia ir tikslai
1977 metais NASA paleido du legendinius zondus – Voyager 1 ir Voyager 2, kurių tikslas buvo tirti išorinę Saulės sistemos dalį ir už jos ribų. Šie zondai suteikė mums unikalios informacijos apie Jupiterį, Saturną, Uraną ir Neptūną, bei jų palydovus, atveriant naujas pažinimo sritis.
Ilgalaikis veikimas ir technologiniai iššūkiai
Nepaisant to, kad Voyager zondai buvo sukurti veikti penkerius metus, jie sugebėjo išgyventi daugiau nei keturiasdešimt metų. Tai buvo įmanoma dėl pažangių technologijų, tačiau dabar susiduriama su neišvengiamais iššūkiais. Dėl radioizotopinių generatorių galios mažėjimo inžinieriai privalo išjungti mokslinius instrumentus.
Mokslinių instrumentų išjungimas
Vasario 25 dieną buvo išjungtas kosminių spindulių detektorius ant Voyager 1, o kovo pabaigoje tą patį likimą patirs ir mažos energijos dalelių detektorius ant Voyager 2. Šie instrumentai veikė dešimtis kartų ilgiau nei buvo numatyta. Pavyzdžiui, Voyager 2 stepper motoras, suprojektuotas 500,000 žingsnių, per savo gyvavimo laiką atliko daugiau nei 8,5 milijono žingsnių.
Ateities perspektyvos ir misijos pabaiga
2026 metais abu zondai praras dar vieną instrumentą, paliekant tik magnetometrą ir plazmos bangų imtuvą. Mokslininkai tikisi bent vieną instrumentą išlaikyti veikiančiu iki 2030-ųjų pradžios. Po to, kai Voyager misijos pagaliau nutils, jų kelionė per Paukščių Taką tęsis amžinai.
Voyager misijų palikimas
Voyager misijos ne tik atskleidė naujas mūsų Saulės sistemos paslaptis, bet ir įkvėpė daugelį kartų tyrinėti tolimas kosmoso erdves. Jų ilgaamžiškumas ir atradimai įrodo, kiek daug galima pasiekti su ryžtu ir inovacijomis.
