Astronomical Journal pristatytas įrankis padeda įvertinti teleskopų robotų praleidžiamas galaktikas
Astronomical Journal paskelbtame Ummi T. Ahmed vadovaujamos astronomų grupės darbe pristatytas programinis įrankis, skirtas modeliuoti miniatiūrinių robotų darbą apžvalginių teleskopų židinio plokštumoje. Jis leidžia dar prieš pastatant prietaisą apskaičiuoti, kiek galaktikų sistema garantuotai praleis.
Šiuolaikinės spektroskopinės apžvalgos remiasi tūkstančiais tokių robotų. Kiekvienas jų nukreipia optinio pluošto galą į konkrečią galaktiką ir perduoda jos šviesą į daugiaobjektį spektrografą, kuris išskaido spindulį ir padeda nustatyti objekto sudėtį bei atstumą. DESI projekte tokių pozicionierių jau yra tūkstančiai.
Kitos kartos sistemos planuoja daugiau kaip 20 000 vienu metu veikiančių robotų. Kinijos MUST teleskopas su 6,5 metro veidrodžiu numatytas taip, kad galėtų fiksuoti 20 tūkst. taikinių spektrus maždaug 5 kvadratinių laipsnių lauke, o atstumas tarp robotų būtų 6,2 mm.
Problema ta, kad robotai fiziškai trukdo vieni kitiems. Inžinieriai iš anksto nustato atstumą tarp jų pagrindų, spindulį, kuriuo kiekvienas robotas gali pasiekti taikinį, ir saugų tarpą, arčiau kurio du kaimyniniai įrenginiai priartėti negali. Tankiuose galaktikų telkiniuose vietos paprasčiausiai nepakanka, todėl sistema dalies taikinių atsisako, kad išvengtų susidūrimų.
Praleidžiami objektai pasiskirsto ne atsitiktinai – jų daugiausia ten, kur galaktikų tankis didžiausias. Būtent tokiose srityse kosmologai tiria Visatos struktūrą.
Ahmed sukurtas įrankis veikia tarsi teleskopo treniruoklis. Jis leidžia per kelis pakartotinius to paties dangaus ploto stebėjimus išbandyti skirtingas robotų ir taikinių katalogų konfigūracijas bei apskaičiuoti du rodiklius: kokia dalis optinių skaidulų iš tikrųjų gavo taikinį ir koks bendras apžvalgos pilnumas pasiekiamas per visą stebėjimų laiką.
Bandant su realių teleskopų specifikacijomis padarytos trys pagrindinės išvados. Geriausią rezultatą duoda kuo tankesnis robotų išdėstymas. Jei atstumas tarp jų jau nustatytas, daugiausia naudos duoda didesnis pasiekiamumo spindulys. Saugos tarpo mažinimas taip pat padeda, tačiau gerokai mažiau.
Planuojama, kad MUST per aštuonerius metus 2030-aisiais išmatuos daugiau kaip 100 mln. galaktikų ir kvazarų raudonuosius poslinkius. Jei židinio plokštumoje būtų įdiegta sisteminė akloji zona, ji atsispindėtų visuose šiuose matavimuose, o jos taisymas po duomenų surinkimo būtų gerokai brangesnis nei robotų išdėstymo pakeitimai projektavimo etape.
