Kai dirbtiniam intelektui pritrūksta Žemės

Šaldytuvas orbitoje

2025 m. lapkritį SpaceX raketa iškėlė į orbitą 60 kilogramų palydovą – maždaug nedidelio šaldytuvo dydžio dėžę su Nvidia H100 grafikos procesoriumi viduje. Tai buvo šimtą kartų galingesnis lustas nei bet kas, kas iki tol skriejo virš Žemės. Po kelių savaičių jis išmokė pirmąjį dirbtinio intelekto modelį orbitoje, paleido Google atvirąjį kalbos modelį Gemma ir atgal į Žemę nusiuntė žinutę, prasidedančią žodžiais: „Sveiki, žemiečiai.”

Tai padarė startuolis StarCloud – įmonė, kurios komandoje tuomet buvo dvylika žmonių. Per septyniolika mėnesių nuo pradžios ji tapo greičiausiu Y Combinator vienaragiu istorijoje, pasiekusiu 1,1 mlrd. dolerių vertinimą. Tačiau šis palydovas nėra vien startuolio sėkmės istorija. Jis yra pirmasis ženklas, kad didžiųjų technologijų bendrovių lenktynės dėl skaičiavimo galios persikelia ten, kur jos dar niekada nebuvo – į orbitą.

Per paskutinius pusantrų metų Google paskelbė projektą „Suncatcher”, kuriuo ketina siųsti savo TPU lustus į kosmosą. SpaceX pateikė JAV federalinei ryšių komisijai paraišką dėl milijono palydovų konsteliacijos. Jeffas Bezosas viešai kalbėjo apie gigavatų duomenų centrus orbitoje. Buvęs Google vadovas Ericas Schmidtas nusipirko raketų kompaniją būtent tam tikslui. Viskas vyko beveik vienu metu. Ir tai nėra sutapimas – tai simptomas.

Kai nebepakanka visos Japonijos

Priežastis, dėl kurios technologijų milžinai žiūri aukštyn, yra visiškai žemiška: elektra. Tarptautinės energetikos agentūros (IEA) duomenimis, 2024 m. pasaulio duomenų centrai suvartojo apie 415 teravatvalandžių elektros – maždaug 1,5 proc. viso pasaulio suvartojimo. Iki 2030 m. šis skaičius turėtų daugiau nei padvigubėti ir pasiekti 945 teravatvalandžių. Tai šiek tiek daugiau nei visa Japonija suvartoja per metus.

Iki dešimtmečio pabaigos JAV duomenų centrai suvartos daugiau elektros nei visos šalies aliuminio, plieno, cemento ir chemijos gamyklos kartu sudėjus.

Pagrindinis augimo variklis – dirbtinis intelektas. AI optimizuoti duomenų centrai per tą patį laikotarpį turėtų sunaudoti tris-keturis kartus daugiau nei dabar. Kiekvienas naujas modelis reikalauja daugiau skaičiavimo galios, daugiau lustų, daugiau energijos. O kiekvienas vatas, kurį tie lustai sunaudoja, virsta šiluma, kurią reikia kažkur dėti. Žemėje tam naudojamas vanduo, kondicionieriai, aušinimo bokštai. Visam tam reikia dar daugiau energijos, dar daugiau infrastruktūros, dar daugiau leidimų.

Orbitoje fizika pasikeičia. Saulės baterijos virš atmosferos gauna beveik nepertraukiamą šviesą – be debesų, be nakties (tam tikrose orbitose), be oro, kuris sugertų dalį energijos. Google skaičiuoja, kad saulės panelė orbitoje gali būti iki aštuonių kartų produktyvesnė nei tokia pati panelė ant žemės. Ir kai kuriems žmonėms, turintiems raketų kompanijas, tai pradėjo atrodyti kaip paprastesnis kelias nei bandyti pastatyti dar vieną atominę elektrinę Virdžinijoje.

Kas jau veikia virš galvos

Verta atskirti tai, kas jau veikia, nuo to, kas egzistuoja tik pristatymuose investuotojams.

StarCloud Starcloud-1 palydovas yra tikras ir veikia. Jis išmokė NanoGPT modelį naudodamas Šekspyro raštus, paleido Google Gemma modelį (sukurtą Gemini technologijos pagrindu) ir apdorojo palydovinių radarų vaizdus realiu laiku – nesiųsdamas duomenų atgal į žemę prieš analizę. TechCrunch duomenimis, bendrovė pritraukė 200 mln. dolerių ir planuoja antrą palydovą su Nvidia Blackwell lustais 2026 m. spalį.

Axiom Space kartu su Red Hat 2025 m. rugpjūtį išsiuntė į Tarptautinę kosminę stotį (TKS) prototipinį duomenų centrą AxDCU-1, kuris naudoja lengvą Kubernetes versiją ir gali vykdyti AI užduotis nepriklausomai nuo ryšio su Žeme. 2026 m. sausį Axiom paleido pirmuosius du atskirus orbitinius duomenų centrų mazgus su 2,5 Gbps optiniais ryšiais.

Galiausiai yra Lonestar Data Holdings, kurie 2025 m. vasarį SpaceX raketa išsiuntė savo „Freedom” duomenų centrą – 1 kg įrenginį su 8 TB SSD ir RISC-V procesoriumi – ant Intuitive Machines nusileidimo aparato Mėnulio link. Aparatas galiausiai apvirto nusileidęs, bet duomenų centras sėkmingai veikė kelionės metu ir Mėnulio paviršiuje. Kompanija planuoja šešis erdvėlaivius Lagranžo taškuose iki 2030 m.

Viskas, kas šiandien egzistuoja orbitoje, yra eksperimentai. Bet tai veikiantys eksperimentai – ir tai esminis skirtumas nuo prieš dvejus metus, kai nebuvo nieko.

Lenktynės, kurių niekas neplanavo

2026 m. sausio 30 d. SpaceX pateikė JAV federalinei ryšių komisijai (FCC) paraišką, kurios mastu sunku patikėti: leidimas dislokuoti iki milijono palydovų žemojoje Žemės orbitoje, skirtų veikti kaip orbitiniai duomenų centrai. Palydovai veiktų 500-2000 km aukštyje, naudotų lazerinius optinius ryšius tarpusavyje ir su Starlink tinklu, o energiją gautų iš saulės baterijų beveik nenutrūkstamoje saulės šviesoje. Šiuo metu orbitoje iš viso yra maždaug 10 000 Starlink palydovų. SpaceX nori pridėti šimtą kartų daugiau.

Po trijų dienų, vasario 2-ąją, SpaceX paskelbė įsigijusi Musko dirbtinio intelekto kompaniją xAI. Jungtinė įmonė įvertinta 1,25 trln. dolerių – didžiausias susijungimas istorijoje. Musko argumentas buvo tiesmukas: „Globalus AI elektros poreikis paprasčiausiai negali būti patenkintas antžeminiais sprendimais, netgi artimiausiu metu, nesukeliant sunkumų bendruomenėms ir aplinkai.” Birželį, IPO savaitę, SpaceX pristatė AI1 palydovą – pirmąją generaciją to, kas turėtų tapti ta milijonine konstelacija.

Google nėra atsilikęs. Projektas „Suncatcher”, paskelbtas 2025 m. lapkritį kartu su palydovų kompanija Planet, numato dviejų prototipinių palydovų paleidimą iki 2027 m. pradžios. Ilgalaikė vizija – 81 palydovo klasteriai, sujungti lazeriniais ryšiais maždaug kilometro spinduliu, su Google TPU lustais viduje. Google inžinieriai jau išbandė savo Trillium kartos TPU dalelių greitintuve, simuliuodami penkerių metų kosminės radiacijos poveikį. Lustai išgyveno, nors didelio pralaidumo atmintis (HBM) parodė tam tikrų klaidų.

Jeffas Bezosas 2025 m. spalį Italian Tech Week konferencijoje Turine sakė, kad gigavatų duomenų centrai kosmose yra „daugiau nei 10, bet ne daugiau nei 20 metų” klausimas. Buvęs Google vadovas Ericas Schmidtas 2025 m. kovą įsigijo raketų kompaniją Relativity Space ir patvirtino, kad tikslas – kelti duomenų centrus į orbitą. Relativity dar nepaleidusi savo Terran R raketos, bet jau turi NASA sutartį dėl misijos į Marsą.

Muskas, Bezosas, Pichai, Schmidtas – visi tuo pačiu metu, per pusantrų metų, nusprendė, kad atsakymas į energijos krizę yra virš galvos. Toks sutapimas neįvyksta be priežasties.

Radiatoriai, šiukšlės ir inžinierius, kurio nepasiųsi

Kosmosas nėra tas rojus, kokiu jį pristato investuotojų pristatymai. Problema prasideda nuo šilumos.

Žemėje serverio šiluma pašalinama oru arba vandeniu – fiziškai perkeliant šilumą iš lusto į aplinką. Kosmoso vakuume oro nėra. Vienintelis būdas atsikratyti šilumos – radiacija: didelių panelių paviršiai, kurie spinduliuoja šilumą į kosmoso tamsą taip, kaip laužas spinduliuoja šilumą į naktį. Tai reiškia milžiniškus radiatorius su labai tiksliu paviršiaus plotu ir orientacija. Panelė, nukreipta ne ta kryptimi – tarkim, į Žemę, o ne nuo jos – tiesiog neveiks. Kiekvienas papildomas vatas skaičiavimo galios reikalauja papildomo radiatoriaus ploto, o papildomas plotas reiškia papildomą masę, kurią reikia iškelti raketa.

Antra problema – radiacija. Kosminės spinduliuotės dalelės gali sukelti vadinamuosius „vieno įvykio efektus” – atsitiktinius bitų apvertimus, kurie tyliai iškraipo skaičiavimus be jokio perspėjimo. Per mėnesius ir metus toks poveikis kaupiasi. StarCloud ir kitos bendrovės planuoja keisti orbitos aparatūrą kas penkis-šešerius metus – priežiūros kaina, kurios antžeminis duomenų centras neturi.

Trečia – kosmoso šiukšlės. Europos kosmoso agentūra skaičiuoja, kad Žemės orbitoje jau yra 14,5 mln. kilogramų žmogaus sukurtų objektų – 63 proc. daugiau nei 2020 m. Kai kurios orbitos, IEEE Spectrum teigimu, jau peržengė vadinamąjį Kessler slenkstį, kai susidūrimų grandinė gali eksponentiškai dauginti šiukšlių kiekį. Pridėti dar milijoną palydovų prie šios situacijos yra bent jau diskutuotinas sprendimas.

Ir pagaliau – ekonomika. Google Suncatcher komandos skaičiavimais, paleidimo kaina turėtų nukristi iki maždaug 200 dolerių už kilogramą, kad orbitiniai duomenų centrai taptų finansiškai prasminga alternatyva antžeminiams. Šiuo metu kaina svyruoja nuo 1 500 iki 2 900 dolerių už kilogramą. Tai septynių-penkiolikos kartų atotrūkis. IEEE Spectrum inžinierius Andrew McCalip, detaliai suskaičiavęs abiejų variantų ekonomiką, vertina, kad orbitinis duomenų centras šiandien kainuoja maždaug tris kartus brangiau nei antžeminis, skaičiuojant per gigavatą ir penkerių metų eksploataciją.

Fizika palaiko kosmosą. Ekonomika – kol kas ne. Viskas priklauso nuo to, ar paleidimo kainos nukris pakankamai greitai, kad lygtis apsivers.

Fotonai vietoj elektronų

Yra dar vienas šios istorijos sluoksnis, apie kurį kalbama kur kas mažiau. Klasikiniai lustai – tokie, kokie yra kiekviename telefone ir serveryje – kosmose susiduria su dvigubu priešu: jie generuoja milžinišką šilumą ir yra pažeidžiami kosminės radiacijos. Kvantiniai kompiuteriai šiuos du dalykus patiria visiškai priešingai.

Superlaidininkų kubitai, ant kurių statomi daugumos kompanijų kvantiniai procesoriai, veikia temperatūroje apie 20 milikelvinų – tai truputį virš absoliučiojo nulio, šalčiausios teoriškai įmanomos temperatūros visatoje. Žemėje tai pasiekiama brangiomis kriogeninėmis sistemomis. Giliojo kosmoso vakuumas natūraliai yra maždaug minus 270 laipsnių Celsijaus – stebėtinai arti to, ko kvantiniams lustams reikia.

Italų startuolis Rotonium (įkurtas 2022 m.) stato ant dar radikalesnės idėjos: kvantinis procesorius, veikiantis ne su superlaidininkų grandinėmis, o su atskirais fotonais – šviesos dalelėmis. Tokia sistema teoriškai gali veikti kambario temperatūroje, nes fotonai, skirtingai nuo elektronų, nėra tokie jautrūs kosminei radiacijai. Informacija, užkoduota šviesoje, sunkiau iškraipoma atsitiktinių dalelių smūgių nei informacija, laikoma tranzistoriaus elektrinėje krūvyje. Bendrovė sako, kad ilgalaikis tikslas – kvantiniai procesoriai, pakankamai maži ir atsparūs, kad tilptų palydovuose ir dronuose.

Reikia būti tiesiems: Rotonium pritraukė vieną milijoną eurų pradinio finansavimo ir neturi veikiančio produkto. Tai yra mokslinių tyrimų stadija, ne pramonė. Nvidia vadovas Jensenas Huangas 2025 m. sausį CES konferencijoje sakė, kad „labai naudingi” kvantiniai kompiuteriai yra 15-30 metų klausimas, ir pridūrė, kad dvidešimt metų „daugelis mūsų patikėtų”. Po šių žodžių kvantinių kompanijų akcijos krito 14-45 proc. per dieną.

Vis dėlto per tuos pačius pusantrų metų Microsoft pristatė Majorana 1 – pirmąjį procesorių su topologiniu kvantinių branduoliu, nors fizikų bendruomenė sutiko jį su skepticizmu dėl nepakankamų įrodymų. IBM pradėjo veikti kvantiniais procesoriais greta klasikinių superkompiuterių tame pačiame pastate. Merilando valstija investavo šimtus milijonų dolerių, siekdama tapti, jų gubernatoriaus žodžiais, „pasaulio kvantine sostine”. Tempas keičiasi greičiau, nei daugelis tikėjosi.

Kvantiniai kompiuteriai kosmose šiandien yra idėja, ne produktas. Bet fizika, kuri tą idėją palaiko – fotonų atsparumas radiacijai, natūralus šaltis vakuume – yra reali.

Kas iš to tikra

Į visą šią istoriją žiūriu kaip žmogus, kuris prižiūri beveik penkiasdešimt svetainių ir kasdien mato, kaip keičiasi skaitmeninė infrastruktūra. Ir matau du dalykus vienu metu: tikrą inžineriją ir investuotojų naratyvą.

Tikra dalis: GPU orbitoje veikia. Edge skaičiavimai kosminėje stotyje veikia. Duomenų centras pasiekė Mėnulį. Tai ne pristatymai, o aparatūra, kuri siunčia duomenis atgal. Per dvejus metus nuo nulio iki veikiančių sistemų – tai svarbu.

Investuotojų naratyvo dalis: SpaceX pristatė AI1 palydovą IPO savaitę. StarCloud vertinimas pasiekė milijardą dar neturėdami nė vieno mokančio kliento. Musk kalbėjo apie Kardašovo II tipo civilizaciją FCC paraiškoje. Kai startuolis, turintis dvylika žmonių, kalba apie penkių gigavatų kosminę jėgainę, reikia atskirti viziją nuo pardavimo medžiagos.

Antžeminiai duomenų centrai niekur nedings. Latency jautrioms užduotims – realaus laiko paslaugoms, žaidimams, finansams, viskam, kas susiję su galutiniu vartotoju – visada reikės Žemės. Į antžeminę infrastruktūrą jau investuota šimtai milijardų dolerių. Tai nebus nubraukta.

Bet nišiniai panaudojimai orbitoje jau matosi. Palydovinių vaizdų apdorojimas vietoje, nepersiunčiant terabitų žemyn. Tam tikri didelės apimties mokymo darbai, kuriems vėlinimas nesvarbus. Saugi duomenų saugykla katastrofų atveju – nors apie tai galima diskutuoti ilgai. Tokiems dalykams orbitinis skaičiavimas gali tapti prasminga alternatyva per artimiausius tris-penkerius metus.

Gigavatų duomenų centrai kosmose? Jei apskritai, tai ne anksčiau nei po penkiolikos metų. Bezosas sako 10-20, Google – 2035 jei viskas pavyks, Huangas dėl kvantinės dalies – 20 metų. Visi šie skaičiai priklauso nuo vienos kintamojo: ar SpaceX Starship pasieks pakartotinį naudojimą ir nuleis paleidimo kainas iki tų 200 dolerių už kilogramą, kurių reikia, kad lygtis apsivers. Starship kol kas nepademonstravo pilno pakartotinio naudojimo.

Orbitiniai duomenų centrai nepakeis antžeminių. Bet jie gali tapti papildomu sluoksniu – panašiai kaip debesijos skaičiavimai nepakeitė vietinių serverių, bet pridėjo naują galimybę.

Viena mintis, kurią verta palikti pabaigai. Visa ši istorija prasidėjo nuo to, kad dirbtiniam intelektui pritrūko elektros. Mašinos, kurios generuoja turinį, apdoroja duomenis ir automatizuoja darbus, suvartoja tiek energijos, kad reikia ieškoti jos už planetos ribų. Tai yra mastas, kurio dar neseniai niekas nenumatė. Ir nepriklausomai nuo to, ar tie palydovai pasieks gigavatus, ar liks nišine technologija, pats faktas, kad jie jau skrieja, pasako kažką svarbaus apie tai, kur eina šis pasaulis.