Planetologai: be nusileidimo į Merkurijų svarbiausi klausimai liks neatsakyti
Merkurijus tebėra menkiausiai ištirta vidinės Saulės sistemos planeta, o planetologai vis atviriau sako, kad svarbiausi klausimai liks neatsakyti tol, kol į ją nenusileis aparatas.
Nusileisti į arčiausiai Saulės esančią planetą sudėtingiau nei nuskristi prie ledinių Jupiterio palydovų ar net Plutono. To priežastis – kritimas į Saulės gravitacinį šulinį reikalauja tokio greičio pokyčio, kad energetiškai tokia misija kainuoja daugiau nei skrydis į Plutoną. Sudėtingi ir stebėjimai nuo Žemės: nukreipus teleskopą į Merkurijų, kyla pavojus optikai dėl greta esančio Saulės spindesio.
Per pusšimtį metų Merkurijų pasiekė tik du aparatai. 1974-1975 metais Mariner 10 tris kartus praskriejo pro planetą ir nufotografavo apie 45 proc. jos paviršiaus. Trys suartėjimai vietoje vieno tapo įmanomi dėl Giuseppe „Bepi” Colombo pasiūlytos idėjos pasinaudoti praskridimu pro Venerą. Vėliau sekė MESSENGER, kuris nuo 2011 metų ketverius metus dirbo Merkurijaus orbitoje.
Dabar eilė atėjo BepiColombo – Europos ir Japonijos aparatų porai, kuri į orbitą turėtų įskrieti lapkričio pabaigoje. Mokslinius duomenis ji pradės rinkti tik 2027 metų balandį. Pasak Vašingtono universiteto Sent Luise planetologo Paulo Byrne’o, po šios misijos kol kas nėra nieko, kas būtų peržengę brėžinių stadiją.
Viena didžiausių mįslių – neįprasta Merkurijaus sandara. Jo geležinis branduolys sudaro apie 85 proc. planetos spindulio. Carnegie laboratorijos mokslininkė Anne Pommier, viena iš BepiColombo magnetometro tyrėjų, mini dvi pagrindines versijas: arba planeta susiformavo iš metalingesnės medžiagos nei Žemė, arba kadaise buvo gerokai didesnė, bet galingi smūgiai nuplėšė didelę jos mantijos dalį.
Merkurijaus magnetinis laukas yra beveik šimtą kartų silpnesnis už Žemės, o 3,7-3,9 mlrd. metų amžiaus plutos įmagnetėjimas rodo, kad dinamo veikė jau ankstyvuoju planetos raidos etapu. Be to, planeta traukiasi, tikriausiai dėl vėstančio branduolio.
Didelius paviršiaus plotus dengia tamsi medžiaga, kurioje įtariamas grafitas. Manoma, kad tai gali būti kadaise magmos vandenyno paviršiuje iškilusios plonos anglingos plutos liekanos.
Iki šiol Žemėje nėra nė vieno patvirtinto meteorito iš Merkurijaus, nors įtarimai seniai krypsta į enstatitinius chondritus. Cheminė analizė vietoje padėtų tiksliau suprasti, ko ieškoti jau turimose kolekcijose.
2020 metų NASA koncepciniame tyrime numatyta, kad kelionė truktų dešimt metų, o nusileidimas būtų vykdomas maždaug likus 30 valandų iki saulėlydžio. Aparatas dirbtų per Merkurijaus naktį, trunkančią 88 Žemės paras, fotografuodamas paviršių LED žibintais ir silpname natrio egzosferos švytėjime. Kadangi atmosfera beveik neegzistuoja, stabdyti tektų vien varikliais – kaip Mėnulyje, tik esant dukart didesnei gravitacijai.
