Dar nespėjai išbandyti naujo DI įrankio, o kažkas jau paskelbė jo pakaitalą. Viena bendrovė pristato asmeninį agentą, kita įdeda panašią galimybę į telefoną, trečia siūlo tau pačiam susikurti tai, už ką pirmosios prašo prenumeratos. Kartais atrodo, kad technologijų naujienas reikėtų skaityti su galiojimo data.
Už viso šio triukšmo slypi daug įdomesnis klausimas: kiek ilgai mums apskritai reikės atskirų programų? Jeigu dirbtinis intelektas galės pats susikurti įrankius ir atlikti darbus, už ką mokėsime dabartiniams jų kūrėjams? Ir kas turės didžiausią galią, kai kompiuteriu naudotis reikš tiesiog pasakyti, ko nori?
Man atrodo, kad judame būtent tokia kryptimi. Tačiau prieš prognozuojant ateitį verta pažiūrėti į kelias jau nutikusias istorijas. Jose netrūksta nei milijardų, nei staigių posūkių, nei žmonių, kuriems pažadėta ateitis vieną dieną tiesiog nustojo veikti.
Nusipirkai ateitį. O ji nebeatsako
„Humane“ kūrė prie drabužių segamą DI įrenginį „Ai Pin“. Tokia idėja turėjo patrauklumo: kam nuolat traukti telefoną, jeigu mažas asistentas gali būti visada šalia? Tačiau 2025 m. vasario 28 d. jo ryšys su bendrovės serveriais buvo nutrauktas. Pranešime klientams pasekmės išvardytos be didelės romantikos:
„Jūsų Ai Pin nebeturės skambinimo, žinučių siuntimo, DI užklausų ir atsakymų bei prieigos prie debesijos funkcijų.“
„Humane“ komanda, pranešimas klientams. Vertimas iš anglų kalbos.
Daiktas liko pas pirkėją. Tik reikšminga jo vertės dalis gyveno kažkieno kito serveriuose. Vartotojus dar paragino iš anksto parsisiųsti saugotas nuotraukas, vaizdo įrašus ir užrašus, nes likę duomenys bus ištrinti.
Tuo pat metu vyko visai kita istorijos pusė. Vasario 18 d. HP paskelbė 116 mln. JAV dolerių sandorį dėl pagrindinių „Humane“ DI technologijų, specialistų ir intelektinės nuosavybės. Kompiuterių gamintojai šie dalykai buvo naudingi jos pačios įrenginių ateičiai.
Taigi technologija gali turėti pirkėją, o jos ankstesnio produkto vartotojas vis tiek lieka su nusivylimu. Investuotojui, darbuotojui ir klientui tas pats sandoris reiškia skirtingus dalykus.
Ši istorija svarbi ir kalbant apie būsimus DI telefonus. Vien pagaminti aparatūrą neužtenka. Reikia, kad visas pažadas veiktų, o jį palaikantis verslas turėtų priežastį tą daryti toliau.
Milijardai nesuteikia laiko atsikvėpti
Persikelkime į 2026 m. rugsėjį. Asmeninį DI agentą kurianti „Instinct“ paskelbė pritraukusi dar 1 mlrd. JAV dolerių. Finansavimo pranešime bendrovės vertinimas siekė 10 mlrd. dolerių. Tarp investuotojų nurodytos „Sequoia“, „Benchmark“ ir „Coatue“.
Čia verta nesupainioti dviejų skaičių: milijardas yra paskelbtas naujas finansavimas, o dešimt milijardų – įmonės vertinimas tame sandoryje. Pastarasis nėra nei metinės pajamos, nei sąskaitoje gulintys pinigai.
„Instinct“ žada kasdienį asistentą, kuriam galima parašyti arba paskambinti ir pavesti užduotį. DI agentu čia vadinama sistema, kuri gali naudoti įrankius ir atlikti veiksmus: ieškoti, derinti, užsakyti, tvarkyti. Vien atsakymu pokalbio lange jos darbas neturėtų baigtis.
Tačiau dar rugsėjo 8 d. „Meta“ pristatė „Muse“, savo asmeninį agentą. O rugsėjo 29 d. jau paskelbė jo galimybes smulkiajam verslui. Tai nėra įrodymas, kad „Instinct“ pralaimės. Tai parodo, kokioje aplinkoje reikia pateisinti didžiulį investuotojų pasitikėjimą.
Startuolis kuria produktą ir ieško savo vietos. Didžioji platforma tuo metu gali pasiūlyti panašią pagalbą ten, kur žmogus jau bendrauja ar dirba. Tai mano vertinimu ir yra viena sunkiausių šios rinkos problemų: gero produkto gali neužtekti, jeigu jo pranašumą greitai pasiveja kažkas, jau turintis priėjimą prie tavo būsimo kliento.
Verslo planas gali būti parengtas penkeriems metams. Konkurento atnaujinimas į jį ne visada pasižiūri.
Įmonė liko, bet svarbiausi žmonės išėjo
Ne visos istorijos baigiasi išjungtu produktu. Kartais bendrovės pavadinimas išlieka, tačiau pasikeičia žmonės, ambicija ir kryptis.
2024 m. birželį agentų technologiją kūrusi „Adept“ paskelbė, kad jos steigėjai ir dalis komandos pereina į „Amazon“. Ši taip pat licencijavo „Adept“ technologiją, modelius ir dalį duomenų.
Pačios bendrovės paaiškinimas gana iškalbingas: norint kartu tęsti didelių modelių kūrimą ir įmonėms skirtą produktą, būtų reikėję daug dėmesio skirti modelių finansavimui. Likusi „Adept“ pasirinko susitelkti į agentų sprendimus. Iš šalies gražiai atrodo gebėjimas kurti viską. Viduje kažkam tenka apmokėti sąskaitas už skaičiavimus.
Kiek anksčiau, 2024 m. kovą, „Microsoft“ paskelbė, kad prie jos prisijungia „Inflection“ steigėjai Mustafa Suleyman ir Karén Simonyan bei dalis darbuotojų. Tačiau būtų klaida čia padėti įmonės mirties datą: tų pačių metų spalį „Inflection“ su „Intel“ jau pristatė įmonėms skirtą DI sistemą.
Dar kitoks atvejis – programuotojams skirtas „Windsurf“. 2025 m. liepą „Cognition“ paskelbė susitarimą įsigyti jo produktą, intelektinę nuosavybę, prekės ženklą ir verslą. Pirkėjas tuo metu nurodė 82 mln. dolerių metinių pasikartojančių pajamų rodiklį. Tai pajamų tempo matas, ne įsigijimo kaina. Produktą buvo numatyta tęsti ir integruoti.
Šios istorijos nesako, kad visi startuoliai pasmerkti. Jos rodo, kaip greitai nepriklausomo didelio žaidėjo ambicija gali pasikeisti į kitą vaidmenį: specializuotą tiekėją, didesnės bendrovės dalį arba komandą po kitu ženklu.
Klientui praktinis klausimas lieka labai paprastas: ar įrankis, kuriuo pradėjau grįsti savo darbą, po metų vis dar bus toks, kokį pasirinkau?
Kai tavo verslas tampa kito produkto funkcija
Kartais konkurentui nereikia nei tavęs nupirkti, nei persivilioti tavo darbuotojų. Pakanka panašią funkciją įtraukti į savo jau parduodamą paketą.
2025 m. sausį „Google“ paskelbė DI galimybes įtraukianti į „Workspace Business“ ir „Enterprise“ planus, kuriuose verslai gauna el. paštą, dokumentus ir kitus darbo įrankius. Atskiro „Gemini“ papildinio pirkti nebereikėjo.
Tuomet bendrovė pateikė konkretų „Business Standard“ pavyzdį. Planas su atskiru DI priedu anksčiau kainavo 32 JAV dolerius vienam naudotojui per mėnesį, o naujasis paketas – 14. Bazinis planas be DI iki pakeitimo kainavo 12 dolerių. Taigi tai ne pasaka apie nemokamą DI, o pasikeitusi paslaugų pakuotė ir kainodara. Šie skaičiai aprašo tuometį pasiūlymą, ne dabartinį Lietuvos kainoraštį.
Įsivaizduok bendrovę, kurios pagrindinis pažadas – padėti rašyti laiškus arba apibendrinti dokumentus. Kai klientas panašią pagalbą randa savo darbo aplinkoje, atskiro mokesčio prasmę tenka įrodinėti iš naujo.
Gal specializuotas produktas vis dar geresnis. Gal jis geriau supranta konkrečią profesiją. Tačiau vien argumentas „mes irgi turime DI“ tokioje situacijoje skamba vis kukliau.
Čia ir atsiranda pavojus lengvai pakartojamiems produktams: vakar turėjai visą verslą, šiandien tavo pagrindinis pranašumas pasirodė konkurento atnaujinimo aprašyme. Tai nebūtinai pabaiga, bet naują priežastį egzistuoti jau reikia rasti.
Aš reikalingą agentą jau susikuriu pats
Man ši tema nėra vien stebėjimas iš šono. Reikalingą agentą jau dabar susikuriu pats. Todėl į atskirai parduodamus agentus žiūriu ir kaip į patogumo paslaugą: kažkas atliko paruošiamąjį darbą už žmogų, kuris nenori ar nemoka to daryti pats.
Tačiau kas nutiks, kai tokio pasiruošimo beveik nebereikės? Kai pats naudojamas DI supras užduotį, pasirinks veiksmus ir susikurs trūkstamą įrankį? Tuomet atskirai perkamas agentas gali atsidurti tokioje pačioje padėtyje kaip šiandien atskirai parduodama laiškų rašymo funkcija.
Tam tikrus žingsnius jau matome. 2025 m. birželį „Anthropic“ pristatė galimybę „Claude“ aplinkoje kurti, talpinti ir dalytis DI programėlėmis. Idėją aprašai pokalbyje, o sistema rašo jai reikalingą kodą. Lapkritį „Google“ pristatė „Gemini Dynamic view“: pagal užklausą generuojamą sąsają. Gruodį į „Gemini“ interneto aplinką įtraukė eksperimentines „Opal“ programėles.
Įdomesnė už funkcijų sąrašą yra vieno žmogaus istorija. 2026 m. sausį „Anthropic“ papasakojo apie Bangladešo mokytoją, su „Claude“ sukūrusį žaidybinę matematikos programėlę šeštokams ir septintokams. Joje atsirado taškai, lygiai ir žaidimams būdingos užduotys. Tai tiekėjo paskelbtas pavyzdys, ne nepriklausomas įrodymas, kad mokinių rezultatai pagerėjo. Tačiau jis iliustruoja kitą pokytį: konkretų poreikį turintis žmogus pats pasigamina jam skirtą įrankį.
Pritaikykime šią mintį Lietuvos kasdienybei. Tarkime, turi nedidelę dirbtuvę. Tau reikia matyti užsakymus, medžiagų likučius ir pažadėtas atlikimo datas. Universali programa gali turėti penkiasdešimt funkcijų, iš kurių naudosi keturias. Mano įsivaizduojamoje ateityje pasakai, kaip dirbi, ir gauni tas keturias. Penktoji atsiranda tada, kai jos prireikia.
Žinoma, gražus pirmasis variantas dar nereiškia patikimos sistemos: reikės išsaugoti duomenis, sutvarkyti klaidas ir patikrinti, ar viskas veikia. Tačiau kuo daugiau šio darbo atliks pats DI, tuo sunkiau bus pardavinėti vien galimybę tokį įrankį susikurti.
Kas valdo įrenginį, tas jau yra tavo kišenėje
Čia matau didžiausią didžiųjų platformų ir įrenginių gamintojų pranašumą. Atskiro agento kūrėjas turi įtikinti žmogų jį susirasti, įsidiegti, suteikti prieigas ir galbūt dar susimokėti. Telefono ar kompiuterio sistemą valdantis tiekėjas savo DI gali pateikti vos įjungus įrenginį.
„Google“ jau aprašė „Gemini“ plėtrą iš telefonų į laikrodžius, automobilius, televizorius ir kitus „Android“ įrenginius. „Microsoft“ 2025 m. rudenį pristatė „Windows“ kryptį su pokalbiu balsu, ekrano suvokimu ir eksperimentiniais „Copilot Actions“, galinčiais atlikti veiksmus su programomis bei failais.
2026 m. rugsėjį „Apple“ paskelbė „Siri AI“ su asmeninio konteksto supratimu ir sistemos veiksmais. Pavyzdžiui, bendrovė aprašo galimybę susieti žinutėje paminėtą šeimos receptą su el. laiške esančiomis instrukcijomis ir sudėti ingredientus į pirkinių sąrašą. Lietuvoje tokius pristatymus reikia skaityti atidžiai: šiame pranešime nurodyta, kad „Siri AI“ iš pradžių neprieinamas ES naudojant „iOS“, „iPadOS“ ir „watchOS“.
Tai dar nėra kompiuteris, patikimai sukuriantis bet kokį pageidaujamą įrankį. Tačiau vartotojo santykis su įrenginiu keičiamas labai aiškia kryptimi: apibūdini, ką nori padaryti, ir sistema imasi veiksmų.
Pridėkime asmeninį kontekstą. „Google“ vadovas Josh Woodward pasakojo apie apsilankymą padangų parduotuvėje, kai „Gemini“ pasitelkė informaciją iš jo prijungtų paslaugų: nuotraukų, šeimos kelionių konteksto, el. pašto. Tai paties produkto vadovo pasakojimas, tačiau jame aiškiai matyti siekis: nereikėtų kiekvienam naujam įrankiui iš naujo pasakoti savo gyvenimo.
Vis dėlto „Meta“ valdoma „WhatsApp“ ar „Google“ turima nuotraukų paslauga savaime nereiškia, kad kiekvienas jų agentas automatiškai gauna visą žmogaus privačią istoriją. Svarbu, ką naudotojas prijungia, kokius leidimus suteikia ir kaip sistema su jais elgiasi.
Mano prognozėje stipriausi tie, kurie sujungia įrenginį, sistemą ir pajėgų DI. Vien kompiuterio surinkimas tokios galios nesuteikia. Bet kai tavo asistentas jau pasiekiamas telefono mygtuku, kitam pretendentui reikia labai geros priežasties, kodėl turėčiau persikraustyti pas jį.
Šiandien reikalingas tarpininkas. O rytoj?
2026 m. rugsėjį pristatytas „Muse“ smulkiajam verslui jungiasi prie „Canva“, „Lovable“, „Shopify“, „Stripe“ ir kitų paslaugų. Iš pirmo žvilgsnio tai argumentas, kad atskiros programos niekur nedings. Tačiau toks aiškinimas būtų per greitas.
Šiandien agentas gali naudoti kitą platformą, nes taip patogiausia atlikti užduotį. Tai neįrodo, kad po kelerių metų jam vis dar reikės to paties tarpininko. Gal dabar jis atidaro programos kūrimo įrankį, o vėliau tą programą pasirašys pats.
„Lovable“ gerai parodo šio pereinamojo laikotarpio paradoksą. Programas pagal aprašymą kurti padedanti bendrovė 2026 m. rugpjūtį paskelbė 400 mln. dolerių finansavimą ir 13,3 mlrd. dolerių vertinimą. Rugsėjį ji pradėjo partnerių programą ekspertams ir agentūroms, padedančioms klientams. Vadinasi, lengvesnis kūrimas šiandien atveria ir naują paslaugų rinką. Kiek ilgai išliks dabartinė jos forma, šie skaičiai neatsako.
Svarbiau klausti, už ką klientas moka. Sugeneruoti užsakymų lentelę ir iš tiesų priimti mokėjimą iš kliento nėra tas pats darbas. Kai kur vertę kuria kodas, kitur – duomenys, ryšiai, priežiūra ar atsakomybė už rezultatą. Todėl vieniems tarpininkams pagrindinę funkciją gali atkartoti artimiausias DI atnaujinimas, o kiti turės daugiau priežasčių išlikti.
Paprasto verslo savininko rūpestis tuo metu gerokai žemiškesnis. „Meta“ paskelbtame kliento liudijime Ajovos parduotuvės „Mulholland Grocery“ savininkas Tom Mulholland sako:
„Man reikia atlaisvinti laiko darbui, kuris iš tikrųjų uždirba mano verslui pinigus: pjaustyti kepsnius, gaminti dešras.“
Tom Mulholland, „Mulholland Grocery“ savininkas, „Meta“ paskelbtas kliento liudijimas. Vertimas iš anglų kalbos.
Tai tiekėjo atrinkta patirtis, tačiau pats poreikis suprantamas ir Lietuvos kepyklai, servisui ar dirbtuvei. Pirkėjui nebūtinai rūpi, kiek agentų susikalba už ekrano. Jam svarbu, ar problema išspręsta.
Ir dar viena riba: pagalba neturėtų virsti nuolatiniu trukdymu. Jeigu kiekvienas agentas pradės pats rašyti į asmenines žinutes, vieta, skirta šeimai ir draugams, gali tapti dar vienu pranešimų srautu. Tai rizika, o ne jau įrodytas būsimas scenarijus. Asistentas, nuo kurio tenka slėptis, skamba kaip nelabai vykęs pasiekimas.
O jeigu nebereikės net „Windows“?
Man atrodo, kad programų ir agentų klausimas veda dar toliau. Gal vieną dieną pirksime DI telefoną ar DI kompiuterį, kuriam tiesiog pasakysime, ko reikia. Jis sukurs tinkamą įrankį, pritaikys jį mums ir atliks darbą. Nereikės žinoti, kuri programa atidaro kurį failą ir kurioje iš septynių prenumeratų slepiasi reikalinga funkcija.
Tuomet kodėl būtinai turėtų išlikti mums pažįstami „Windows“, „Linux“ ar „macOS“?
Gal dabartinės sistemos tiesiog pasitrauks į foną. Gal atsiras naujos, nuo pradžių sukurtos tokiam bendravimui su DI. Procesorių, atmintį, failus ir prieigos leidimus vis tiek reikės valdyti. Tačiau šių funkcijų būtinybė nėra pažadas, kad dabartiniai produktai ar jų pavadinimai gyvuos amžinai.
Tai mano prognozė, ne paskelbta operacinių sistemų uždarymo data. Lygiai taip pat nesakau, kad kiekviena specializuota programa taps nereikalinga. Bet man atrodo pavojinga vertinti būsimas galimybes vien pagal tai, prie kokių programų šiandien jungiasi agentas.
Šiandien jis mokosi naudotis mūsų įrankiais. Rytoj galės daugiau jų pasigaminti pats. O bendrovė, kuri dabar parduoda patogų būdą atlikti vieną veiksmą, gali atrasti, kad tas veiksmas jau įtrauktas į telefono galimybes.
Dėl to didžiausią pranašumą matau tų rankose, kurie valdo pajėgų DI, jo veikimui reikalingus išteklius ir kelią iki žmogaus. Ypač kai tas kelias yra įrenginys, kurį nešiojamės kišenėje arba kasdien įjungiame ant stalo. Tai palanki padėtis, nors net ir ji neapsaugo nuo prasto produkto ar prarasto pasitikėjimo.
Mums toks pasaulis gali būti nepaprastai patogus. Kartu jis palieka nemalonų klausimą: kiek savo gyvenimo norėsime patikėti sistemai, kurios kainas, galimybes ir veikimo sąlygas nustato kažkas kitas?
Nes po visų pažadų apie ateitį galiausiai norėtųsi vieno gana seno dalyko: kad tai, kuo pasikliovei, rytoj vis dar veiktų.
Faktai tikrinti 2026 m. spalio 4 d. Straipsnyje atskiriami bendrovių paskelbti įvykiai, jų pristatomos galimybės ir autoriaus prognozės. Fotorealistinės iliustracijos sukurtos DI „Pasaulio naujovėms“; jos nevaizduoja aprašomų įvykių dokumentinių kadrų.
Komentarai
0Kol kas komentarų nėra. Būkite pirmas!
Palikite komentarą
Komentaras bus matomas tik patvirtinus per el. paštą.