Prie Alba Mons Marse aptiktas vandenilio chloridas siejamas su gilia magma
Prie Alba Mons – didžiausio pagal plotą Marso ugnikalnio – iš grunto skverbiasi vandenilio chloridas (HCl). Lapkričio 4 dieną žurnale Science Advances paskelbto straipsnio autoriai šį reiškinį sieja su skysta magma gelmėse.
Duomenys rodo, kad dujos laikosi apatiniuose 10 km atmosferos sluoksniuose, o jų koncentracija siekia iki 1,5 dalies milijardui. Tyrėjai pabrėžia, kad jos pasirodo tuo metu, kai pagal ankstesnį supratimą jų ten neturėtų būti.
Vandenilio chloridą aptiko Atmospheric Chemistry Suite – trys infraraudonųjų spindulių spektrometrai zonde Trace Gas Orbiter, kurį vykdo ESA ir Roscosmos. 2020 metais šis prietaisas jau buvo užfiksavęs HCl visoje planetoje netoli perihelio, tačiau tuomet dujos buvo aiškintos dulkių, ledo ir garų chemija.
Nauji aptikimai užfiksuoti šaltuoju afeliu, kai HCl paprastai sugeria ledo kristalai, ir jie buvo susitelkę viename regione. Iš pradžių prietaisas užfiksavo du neaiškius signalus, o po dviejų Marso metų tikslinė paieška pateikė dar šešis.
Sieros dioksido – pagrindinio Žemės ugnikalnių žymens – Marse aptinkamais kiekiais nerasta. Vis dėlto autoriai pažymi, kad ir Žemėje SO2 vyrauja daugiausia išsiveržimų metu, o tarp jų dažniau dominuoja HCl. Be to, chloro Marse yra maždaug 2,5 karto daugiau nei Žemėje.
Komanda atmetė purvo ugnikalnių ir perchloratų versijas, nes jie paplitę visoje šiaurinėje žemumoje, o šis signalas yra lokalus. HiRISE kameros iš Mars Reconnaissance Orbiter ir CaSSIS iš Trace Gas Orbiter nuotraukose taip pat aptikti anksčiau nežinoti plyšiai – dešimčių centimetrų pločio ir iki 10 km ilgio, kai kurie su tamsiais apvadais.
Tyrėjų teigimu, sezoninės dulkės ir ledas tokius plyšius seniai būtų užpildę, jei kažkas jų nelaikytų atvirų. Dujų iš konkretaus plyšio komandai užfiksuoti nepavyko, o patys plyšiai matomi ir senesnėse nuotraukose be akivaizdžių pokyčių.
Vienas tyrimo bendraautorių Danielis Mežas iš Lenkijos mokslų akademijos teigė, kad įvertinus alternatyvas tai yra geriausias paaiškinimas. Jei po šiuo regionu iš tiesų yra magma, gali tekti peržiūrėti Marso šiluminius modelius, nes mažesnė už Žemę planeta turėjo atvėsti greičiau.
Autoriai taip pat pažymi, kad ten, kur magma susitinka su gruntiniu vandeniu, paprastai susidaro hidroterminės sistemos. Būtent tokiose aplinkose, kaip manoma, Žemėje galėjo atsirasti gyvybė.
