Saulės vainiko kaitinimą gali aiškinti milijonai smulkių plazmos sūkurių

Viena senų Saulės mįslių išlieka tai, kad jos vainikas yra gerokai karštesnis už matomą paviršių. Šį skirtumą aiškinti vis dar sudėtinga, tačiau Embry-Riddle universiteto tyrėja Katariina Nykyri pasiūlė netikėtą galimą mechanizmą – milijonus labai mažų plazmos sūkurių.

Paskata šiai idėjai tapo DKIST Saulės teleskopo nuotraukos. Šiemet jis pirmą kartą Saulės paviršiuje užfiksavo plazmos sūkurius, kurių skersmuo siekia kelias dešimtis kilometrų. Nykyri tai susiejo su Kelvino-Helmholco bangomis, kurių sūkuriai ir pateko į kadrą.

Tokios bangos Žemėje matomos bangų keterose ir banguotuose debesyse. Saulėje jos susidaro ten, kur greita plazma slysta palei lėtesnę ir įmagnetintą plazmą. Sukdamiesi šie sūkuriai perduoda didelę mechaninę energiją magnetiniam laukui. Skaičiuojama, kad vienas sūkurys vidutiniškai perneša apie du septilijonus ergų energijos, o jų milijonai susiformuoja kas kelias minutes.

Toliau, pagal šį aiškinimą, svarbų vaidmenį atlieka magnetinis persijungimas, kuris jau seniai laikomas vienu pagrindinių vainiko kaitinimo kandidatų. Sūkuriai suspaudžia gretimas magnetinio lauko linijas į nuo centimetrų iki metrų storio srovės sluoksnius, kol šie nutrūksta ir persitvarko. Tuomet sukaupta energija išsiskiria šiluma ir greitomis plazmos čiurkšlėmis.

Pasak šio modelio, prie Saulės paviršiaus ta pati energija pasidalija tarp labai daug neutralių atomų, todėl vienai dalelei tenka nedaug. Tuo metu retesniame vainike dalelių yra gerokai mažiau, todėl toks pats energijos kiekis kiekvieną jų įkaitina stipriau.

Nykyri skaičiavimais, kad būtų kompensuoti vainiko energijos nuostoliai dėl spinduliavimo, jį turėtų pasiekti tik 5-8 proc. sūkurių energijos. Virš tamsių vainiko skylių tam gali pakakti daugiausia 21 proc. Šiai idėjai patikrinti dar reikės atsekti bangų sklidimą ir jų poliarizaciją chromosferoje – tai parodytų, ar ten iš tiesų nukeliauja pakankamas energijos kiekis.