Saulės žybsnių pėdsakai chromosferoje padeda tikslinti vainiko modelius

Saulės žybsniai yra vieni galingiausių sprogstamųjų reiškinių Saulės sistemoje. Pagal ryškį rentgeno spinduliuose jie skirstomi į A, B, C, M ir X klases, o kiekviena kita klasė reiškia dešimteriopai didesnę energiją.

Šių reiškinių šaltinis yra Saulės magnetiniai laukai. Jie nuolat susisuka, o įtampai tapus per didelei jėgos linijos nutrūksta ir persijungia į paprastesnę bei stabilesnę konfigūraciją. Tuomet išsiskyrusi energija ir sukelia žybsnį.

Tyrinėti šį procesą sudėtinga, nes magnetinis persijungimas vyksta vainike – išoriniame Saulės sluoksnyje, kurį užgožia pačios Saulės šviesa. Dėl to JAV Nacionalinio mokslo fondo komanda dėmesį sutelkė į žybsnių juostas žemiau. Tai tarsi pėdsakai: plazma ir energingos dalelės, susidariusios persijungimo metu, juda išilgai magnetinio lauko linijų atgal į Saulę ir ryškiai sušvinta atsitrenkusios į chromosferą.

Nauji trimatiai modeliai rodo, kad smulki šių juostų struktūra atspindi, kaip vainike skyla srovės sluoksnis. Tyrėjai sukūrė būdą kiekybiškai aprašyti, kaip kinta juostų sudėtingumas, patikrino jį su sintetiniais stebėjimais ir pritaikė realiam M6.5 klasės žybsniui, užfiksuotam 2015 metų birželio 22 dieną Saulės palydovu IRIS.

Analizė parodė, kad energija išsiskiria netolygiai: juosta skyla į skirtingo dydžio fragmentus, o energija atiduodama pliūpsniais. Taip pat nustatyta, kad kuo greičiau vyko magnetinis persijungimas, tuo sudėtingesnė darėsi juostų forma.

Pats metodas nėra skirtas Saulės žybsniams prognozuoti, tačiau jis gali padėti spręsti apie procesus vainike pagal žemiau matomus raštus ir tikslinti modelius. Tai svarbu todėl, kad stiprūs Saulės žybsniai trikdo aviacijos ir laivyno radijo ryšį, mažina GPS tikslumą ir kenkia palydovų elektronikai.