Tyrimas rodo, kad Venera galėjo prarasti savo palydovą jam nukritus į planetą

Astrofizikas Stephenas Kane’as iš Kalifornijos universiteto Riversaide su bendraautoriais žurnale The Astrophysical Journal paskelbtame darbe pasiūlė paaiškinimą, kodėl Venera neturi nė vieno palydovo. Pasak tyrėjų, planeta galėjo tiesiog prisitraukti savo Mėnulį, o tam pakako jos gravitacijos ir itin lėto sukimosi.

Žemės atveju 24 valandų trukmės sukimasis per potvynines deformacijas perduoda energiją Mėnuliui, todėl jis tolsta maždaug 4 centimetrais per metus. Veneroje padėtis, anot tyrimo, priešinga: vienas apsisukimas trunka 243 Žemės paras, todėl kampinis momentas perduodamas ne į išorę, o į vidų, ir palydovo orbita pamažu nyksta.

Kartu su Franku Selsiu, Jere’mi Leconte’u ir Seanu Raymondu mokslininkas pirmiausia modeliu atkūrė Žemės ir Mėnulio sistemą, kad patikrintų, ar fizikinis modelis veikia tinkamai. Po to buvo nagrinėjami skirtingi Veneros scenarijai: pradinis planetos sukimosi periodas nuo 5 iki 100 valandų, o hipotetinio palydovo masė – nuo pusės Žemės Mėnulio masės iki dešimties tokių masių.

Beveik visi nagrinėti scenarijai baigėsi tuo pačiu – palydovo kritimu. Didesnės masės palydovai žūdavo greičiau. Tyrime nurodoma, kad esant 12 valandų trukmės parai ir dviejų Mėnulių masei, toks kūnas Rošo ribą pasiektų maždaug per 33 milijonus metų.

Tyrėjų teigimu, galimų tokio įvykio pėdsakų Veneros paviršiuje ieškoti būtų sunku, nes apie 80 proc. planetos plutos yra panašaus amžiaus, o didelio masto reljefo atsinaujinimas prieš maždaug milijardą metų ištrynė ankstyvąją geologinę istoriją.

Autoriai pažymi, kad toks palydovo kritimas būtų perdavęs Venerai milžinišką energijos ir kampinio momento kiekį, pakeisdamas jos sukimąsi, geologiją ir klimatą. Tai, jų vertinimu, svarbu ir kalbant apie egzoplanetas: lėtai besisukančios planetos gali neišlaikyti didelių palydovų, nors tokie palydovai dažnai laikomi vienu iš gyvenamumui palankių veiksnių.