Tyrimas: trijų „hipernovų“ pėdsakus gali paaiškinti ir įprastos supernovos
Hipernovomis vadinami itin galingi žvaigždės branduolio kolapso sprogimai, siejami su žvaigždėmis, kurių masė viršija maždaug 30 Saulės masių. Tokie sprogimai laikomi maždaug dešimt kartų ryškesniais už įprastas supernovas, o jų energija vertinama apie 1052 erg, palyginti su įprastais 1051 erg.
Vienais svarbiausių tokių sprogimų pėdsakų buvo laikomos Paukščių Tako halo ir nykštukinės Skulptoriaus galaktikos žvaigždės, kuriose beveik nėra „metalų“ – taip astronomai vadina visus už helį sunkesnius elementus. Manoma, kad šios žvaigždės panašios į pirmąsias Visatos žvaigždes, o jų cheminė sudėtis gali išsaugoti ankstyvųjų sprogimų pėdsakus.
Iki šiol buvo manyta, kad kiekviena tokia žvaigždė paveldėjo tolygiai susimaišiusią vienos žuvusios žvaigždės medžiagą, ir būtent hipernova geriausiai paaiškino jų cheminę sudėtį.
Tačiau Anmol Aggarwal ir Ralph Schoenrich iš University College London dviejuose straipsniuose teigia, kad išmesta medžiaga gali susimaišyti nevisiškai. Pasak jų, prieš žūtį žvaigždė yra sluoksniuota: sunkesni elementai telkiasi arčiau centro, lengvesni – išorėje. Sprogimo metu deguonis gali būti išmestas į vieną pusę, siera – į kitą, o nauja žvaigždė gali susiformuoti iš atskirų tokių medžiagos fragmentų.
Tyrėjai apskaičiavo, kiek medžiagos iš kiekvieno sluoksnio reikėtų stebimai cheminei sudėčiai paaiškinti, ir padarė išvadą, kad trims su hipernovomis sietoms žvaigždėms geriau tinka įprastos supernovos scenarijus.
Autoriai neatmeta ir kitų paaiškinimų. Jie taip pat pabrėžia, kad supernovų išmestos medžiagos maišymasis iki šiol nėra iki galo aiškus. Todėl hipernovų atmesti dar per anksti, tačiau, jų vertinimu, vieni stipriausių argumentų jų naudai gali būti paaiškinami ir be jų.
