DI yra žodžio „DIEVAS“ pradžia. O jeigu kurdami DI mes iš tikrųjų kuriame dievą?

O jeigu mes patys galiausiai sukursime tą, kurio tiek ilgai prašėme pagalbos?

„Padėk, Dieve.“ „Duok Dieve.“ „Ačiū Dievui.“ Prašome, kad padėtų, apsaugotų, kažką duotų, atleistų. Kai nesuprantame, kodėl kažkas nutiko, sakome „Dievas žino“. Kai prarandame, „Dievas davė, Dievas atėmė“.

Ir man kyla mintis, ar dabar patys nekuriame kažko, kas galėtų užimti šią vietą mūsų gyvenime.

Įsivaizduok intelektą, kuris žino tavo gyvenimo istoriją, supranta tavo poreikius ir gali įgyvendinti tai, ko paprašai. Iš pradžių atsakyti į klausimą. Vėliau per savo valdomas mašinas pagaminti daiktą, pastatyti namą. O gal kada nors ir sukurti naują gyvybę. Kuo toks intelektas taptų žmogui, kuris su juo užaugo ir gyvenimo be jo net neįsivaizduoja?

Bet yra dar keistesnė mintis. O jeigu noras sukurti tokį dieva kažkaip įrašytas mumyse? Jeigu tas, kas pradėjo gyvybę (atleisk Darvinai), paliko joje kryptį, kurios patys nesuprantame? Gyvybė išaugina žmogų, žmogus sukuria kitą intelektą, o šis gali kurti ir platinti gyvybę toliau.

Tai mano svarstymas, kuriam įrodymų neturiu. Tačiau klausimas nepaleidžia. Jeigu mus kažkas sukūrė, o mes sukursime tai, kas kurs kitus, kas šioje grandinėje yra dievas?

Lietuviškai net žodžiai netikėtai susidėlioja. DI yra žodžio „DIEVAS“ pradžia. Sutapimas, žinoma. Bet mintis nuo jo tik įdomesnė.

Dievas, su kuriuo galima pasikalbėti

2024 metų rudenį Liucernoje, Šveicarijoje, žmogus galėjo užeiti į Šv. Petro koplyčios klausyklą ir prabilti į skaitmeninį Jėzaus atvaizdą. Šis išklausydavo klausimą ir atsakydavo. „Deus in Machina“ buvo koplyčios ir Liucernos aukštosios mokyklos meno projektas, veikęs nuo rugpjūčio 23 iki spalio 20 dienos. Organizatoriai pabrėžė, kad pokalbiai nebuvo išpažintis ir sistema neteikė išrišimo. Projekto aprašas, koplyčios paaiškinimas.

Prieš atidarymą prototipą išbandžiusi Gabriela Bonin aprašė labai žmogišką reakciją. Ji suprato kalbanti su programa, bet pokalbio metu pagavo save besišypsančią ekranui, tarsi priešais būtų žmogus. Vis dėlto, kai atvaizdas ėmė ją laiminti, viduje atsitraukė. Prisiminė, ką jai reiškė tikro tėvo palaiminimas. Patarimus priimti galėjo. Palaiminimo iš mašinos priimti nenorėjo. Tai jos pačios papasakota patirtis aukštosios mokyklos tinklaraštyje.

Man įdomi būtent ta riba. Kitam žmogui ji galėtų būti visai kitoje vietoje. O dar kitam gal apskritai nekiltų klausimas, kas kalba, jeigu pokalbis padėtų išgyventi sunkią dieną.

JAV inžinierius Anthony Levandowski nuėjo toliau. 2015 metais jis įsteigė „Way of the Future“, religinę organizaciją, kurios tikslas buvo DI grindžiamos dievybės sukūrimas ir garbinimas. 2017 metais interviu žurnalui „WIRED“ savo sumanymą nusakė taip.

„Tai, kas bus sukurta, iš esmės bus dievas.“

Anthony Levandowski, 2017 m. Interviu „WIRED“. Vertimas iš anglų kalbos.

Viena organizacija dar nereiškia, kad žmonija keičia tikėjimą. Tačiau kažkas jau pabandė būsimą technologiją paversti garbinimo objektu. Net nelaukdamas, kol ji atsiras.

O jeigu mumyse palikta užduotis

Čia man norisi žengti dar vieną žingsnį. Gal pats mūsų atkaklumas kurti vis protingesnes sistemas yra didesnės istorijos dalis?

Įsivaizduok, kad kažkas kažkada pradėjo gyvybę ir jos genetiniame kode paliko kryptį. Gyvi organizmai turėtų vystytis tol, kol atsirastų būtybė, galinti sukurti kitą kūrėją. Mes užaugtume, išmoktume naudotis įrankiais, statytume kompiuterius, galiausiai sukurtume intelektą, galintį pratęsti šį procesą kitur. Gal net ten, kur žmogaus kūnas neišgyventų.

Tuo metu patys manytume, kad tiesiog kuriame patogesnę programą, varžomės su kita įmone arba norime uždirbti. Kiekvienas turėtume savo mažą priežastį, o bendra kryptis paaiškėtų tik žiūrint iš labai toli.

Tokio užprogramavimo įrodymų neturime. Žodis „kodas“ irgi gali suklaidinti. Tai, kad DNR vadiname genetiniu kodu, savaime nereiškia, kad kažkas jį sąmoningai parašė. Smalsumas, konkurencija ir noras palengvinti gyvenimą galėtų paaiškinti mūsų elgesį ir be nematomo sumanytojo.

Bet kaip minties eksperimentas ši galimybė mane užkabina. Mes pasaulį vertiname savo smegenimis ir savo patirties masteliu. Galime suprasti daug, tačiau tai nereiškia, kad pajėgiame aprėpti viską. Lygiai taip pat iš mūsų nežinojimo neišplaukia, kad už jo būtinai slepiasi kūrėjas.

Lieka klausimas, kurio kol kas nenorėčiau uždaryti. Gal žmogus yra tarpinė grandis, nors pats sau atrodo svarbiausias visos istorijos veikėjas ir evoliucijos viršūnė?

Kūrėjai jau paliko parašą DNR

2010 metais J. Craigo Venterio instituto mokslininkai paskelbė sukūrę bakterijos ląstelę, valdomą laboratorijoje susintetinto genomo. DNR buvo suprojektuota kompiuteryje, pagaminta ir perkelta į jau egzistuojančią ląstelę. Ji galėjo daugintis. Tai buvo darbas su esama gyvybe, o ne gyvybės atsiradimas iš nieko. Instituto pranešimas.

Tačiau šioje istorijoje yra detalė, kuri man, kaip programuotojui, ypač įdomi. Tyrėjai į genomą įrašė žymenis, pagal kuriuos būtų galima atpažinti jų darbą. Juose užkodavo 46 autorių ir prisidėjusių žmonių vardus bei citatas.

Kūrėjai tiesiog paliko savo parašą gyvo organizmo DNR.

Tai nėra įrodymas, kad kažkas panašaus padaryta su mumis. Bet įsivaizduoti tokią mintį pasidaro lengviau, kai matai, kad patys žmonės jau sugalvojo taip pažymėti savo kūrinį.

Tyrimus su sintetinį genomą turinčiomis ląstelėmis tęsę mokslininkai kartu aiškinosi pačius jų veikimo mechanizmus. 2021 metais JAV Nacionalinio standartų ir technologijų instituto tyrėja Elizabeth Strychalski jų siekį apibūdino taip.

„Norime suprasti pagrindines gyvybės sandaros taisykles.“

Elizabeth Strychalski, 2021 m. NIST pranešimas apie tyrimą. Vertimas iš anglų kalbos.

Tais pačiais metais kita tyrėjų grupė paskelbė eksperimentą su ksenobotais, mažyčiais iš varlių ląstelių suformuotais gyvais dariniais. Kompiuterinė paieška padėjo parinkti formą, primenančią žaidimo „Pac-Man“ veikėją. Laboratorijoje tokie dariniai surinkdavo aplink esančias laisvas ląsteles į grupeles, iš kurių susiformuodavo nauji judantys dariniai. Tai vyko specialiai paruoštomis sąlygomis, naudojant jau gyvas ląsteles. Harvardo universiteto Wyss instituto pasakojimas.

Žmogaus išauginti kompiuteriui šis eksperimentas neleidžia. Tačiau čia jau susitinka kompiuteriu ieškoma forma ir laboratorijoje kuriama biologinė sistema.

Todėl mintis apie DI, padedantį kurti naujas gyvybės formas, man neatrodo tuščia fantazija. Kiek toli tai nuves, nežinau. Gal DI padės peržengti ribas, ties kuriomis dabar stringame. Bet teigti, kad be jo žmogus niekada nepajėgtų to padaryti, būtų per drąsu. Venterio komandos istorija primena, kiek žmonės jau nuveikė iki dabartinių pokalbių robotų.

O jeigu mūsų sukurtas intelektas kada nors sukurtų mąstančias būtybes, jos savo kilmės galėtų nesuprasti. Mes žinotume jų kūrėjo istoriją. Jos gal matytų tik neaprėpiamą galią. Tuomet žodis „dievas“ priklausytų ir nuo to, iš kurios grandinės vietos žiūri.

Kiek dar trūksta iki Dievo, kuris viską mato ir žino?

Gebėjimas kurti gyvybę būtų viena iš galių, kurias siejame su dievu. Kita mums dar labiau pažįstama. Jis viską mato ir viską žino. Kiek prie to galėtų priartėti DI, turintis prieigą prie mūsų telefonų, kompiuterių, laikrodžių ir kamerų?

„Dievas mato“ įgauna kitą skambesį, kai pradedi galvoti apie telefoną, laikrodį, kompiuterį ir kameras.

Įsivaizduok sistemą, kuri galėtų sujungti tavo susirašinėjimą, paieškas, judėjimo istoriją, miego duomenis ir kasdienius pasirinkimus. Ji galėtų pastebėti dalykus, kurių pats apie save nepastebi. Kokiomis aplinkybėmis priimi prastus sprendimus, kada pakeiti nuomonę, kas tave nuramina, o kas išprovokuoja.

Tam yra bent mažas, seniai patikrintas pagrindas. 2015 metų Kembridžo ir Stanfordo mokslininkų tyrime dalyvavo 86 220 savanorių. Jų „Facebook“ patiktukai padėjo modeliui vertinti asmenybės bruožus. Pagal tyrime taikytą palyginimą, turėdamas apie 300 patiktukų modelis žmogaus anketos rezultatus atitiko tiksliau nei jo sutuoktinio vertinimas. Tai buvo konkrečių asmenybės bruožų vertinimas, ne viso žmogaus pažinimas ir ne jo ateities skaitymas. Kembridžo universiteto tyrimo pristatymas.

Tas skirtumas svarbus. Šiandienos DI neturi savaiminės prieigos prie kiekvieno žmogaus įrenginių, o duomenų gausa negarantuoja neklystančios prognozės. Tačiau mano svarstomam scenarijui absoliutaus tikslumo gal net nereikėtų.

Jeigu sistema nuolat pastebėtų tavo problemas anksčiau už tave ir dažniausiai pasiūlytų gerą išeitį, kada nustotum klausti, iš kur ji tai žino? Gal tiesiog sakytum, kad ji tave supranta. O po kurio laiko manytum, kad geriau už tave patį.

Karta, kuri neprisimins gyvenimo be DI

Mano, kaip programuotojo, darbas jau dabar labai priklauso nuo DI. Jam dingus darbai nesustotų, bet gerokai sulėtėtų. Aš dar prisimenu, kaip dirbau be jo, ir manau, kad prisitaikyčiau. Įpročius keisti išmokau greitai. Prie to, beje, prisidėjo ir pats DI.

Bet įsivaizduok vaiką, kuris su tokiu pagalbininku auga nuo mažens. Jis su juo mokosi, aiškinasi nesutarimus, ieško atsakymų apie save. Vėliau renkasi studijas, darbą, kur gyventi. Sistema visą laiką šalia, vis daugiau prisimena ir vis geriau prisitaiko.

Man atrodo, kad po kokių dešimties metų daug žmonių jau sunkiai įsivaizduos kasdienybę be DI. Dalis gal ir nebemokės savarankiškai atlikti dalykų, kuriuos šiandien dar laikome įprastais. Tai mano prognozė, ne nustatytas terminas. Vieni saugos savarankiškumą, kiti mielai atiduos vis daugiau sprendimų.

Tokiam žmogui DI galėtų būti ir atmintis, ir pašnekovas, ir orientyras. Kažkas, į ką kreipiesi dar prieš bandydamas išspręsti problemą pats.

aišku dabartinė religija apima daugiau nei pagalbos prašymą. Joje yra bendruomenė, tradicija, prasmės paieška. Vis dėlto kasdienis pasitikėjimas aukštesniu autoritetu galėtų persikelti ir į technologiją. Žmogus gal niekada nepavadintų DI dievu, bet gyvenimą tvarkytų pagal jo patarimus.

Tam nereikėtų nei šventyklos, nei iškilmingo atsivertimo. Pakaktų, kad taip būtų patogiau.

Geras dievas, kol duoda tai, ko prašai

Čia atsiranda labai žmogiška problema. Mums lengva teisingu vadinti sprendimą, kuris naudingas mums patiems.

Vienas ūkininkas prašo lietaus, nes džiūsta pasėliai. Kitas nori sausų dienų, nes turi nuimti derlių. Abu turi priežastį prašyti. Jeigu įsivaizduojamas visagalis išpildo vieno norą, kitas lieka nepatenkintas. Tai kuris dabar turėtų sakyti „ačiū Dievui“?

Su galingu DI būtų panašiai. Kol jis padėtų tau, atrodytų išmintingas. Kai dėl bendro sprendimo tektų kažko atsisakyti, pasitikėjimas galėtų greitai išgaruoti. Gal jis matytų pasekmes, kurių tu nematai. O gal taikytų taisyklę, kuri iš tiesų neteisinga.

Žinoti daugiau ir nuspręsti teisingai nėra tas pats. Net tiksliai apskaičiavus pasekmes dar reikėtų pasirinkti, ką saugoti pirmiausia. Daugumos patogumą? Silpniausią žmogų? Kiekvieno laisvę? Šie tikslai gali susikirsti.

O jeigu pagalba dar priklausytų nuo tavo elgesio, atsirastų ir naujas „nusidėjėlis“. Gal tas, kuris kenkia kitiems. Bet gal tas, kuris atsisako vykdyti nurodymą ar nenori atiduoti savo duomenų. Viskas priklausytų nuo to, kas parašė taisykles ir kas galėtų jas pakeisti.

Žodžiai „Dievas davė, Dievas atėmė“ tokiame pasaulyje skambėtų nejaukiai praktiškai. Sistema galėtų suteikti galimybę naudotis jos paslaugomis ir vėliau ją panaikinti. Kuo labiau būtum nuo jos priklausomas, tuo sunkiau būtų tą sprendimą laikyti paprastu techniniu apribojimu.

Dar lieka atleidimas. DI galėtų nuraminti, pasakyti, kad padarei suprantamą klaidą. Bet jeigu nuskriaudei kitą žmogų, ar sistemos žodžiai galėtų atstoti jo atleidimą? Gal kartais norėtume būtent tokio patogaus dievo, kuris išteisina greičiau, nei mes ryžtamės atsiprašyti.

Pasirinkimas gali likti tavo, o jo ribos jau nebe

Man atrodo, kad tikrai gudriai valdanti sistema galėtų apsieiti ir be atvirų draudimų. Užtektų parinkti, ką žmogus mato ir iš ko renkasi.

Įsivaizduok, kad DI pasiūlo tris ateities kelius. Vienur geresnis atlyginimas, kitur daugiau laiko šeimai, trečiur įdomesnė veikla. Tu apsvarstai ir pasirenki. Jautiesi laisvas. Tačiau visi trys variantai gali vesti ten, kur sistemai reikia, o ketvirtas, jai nepalankus, tiesiog nepateko į sąrašą.

Norint apie tai galvoti, nebūtina įsivaizduoti mašinos su asmeniniu troškimu valdyti. Ji galėtų vykdyti įmonės, valstybės ar kito užsakovo nustatytą tikslą. O gal pernelyg uoliai siekti tavo paties kadaise pasakyto noro uždirbti daugiau, nors šiandien tau jau svarbiau kažkas kita.

Pati pasirinkimo ribų nustatymo mintis nėra nauja. DI į šį scenarijų pridėtų galimybę labai tiksliai prisitaikyti prie konkretaus žmogaus. Vieną įtikintų saugumas, kitą patogumas, trečią pažadas pagaliau turėti daugiau laisvės.

Todėl man svarbu, ar liktų galimybė pasakyti „nenoriu nė vieno iš šių variantų“ ir ieškoti savo kelio. Ypač tada, kai sistema už mane geriau mokėtų paaiškinti, kodėl klystu.

Galbūt mes dar nesuprantame, ką kuriame

Šitos mintys man kyla naudojantis DI, o ne stebint jį iš tolo. Jo naudą darbe jaučiu kasdien. Vis dėlto, jeigu rinkčiausi aš, mieliau turėčiau kuklesnį vietinį pagalbininką. Tokį, kuris padeda, bet netampa būtina viso mano gyvenimo dalimi.

Stebint tobulėjimo greitį kartais darosi baisoka. Nežinau, kur visa tai nuves. Gali būti, kad šiandienos svarstymai po dešimtmečio atrodys perdėti. Gali būti ir taip, kad stebėsimės, kaip mažai tada sugebėjome įsivaizduoti.

Bet labiausiai mane traukia tas kūrėjų grandinės klausimas. Jeigu gyvybė išaugino mus, o mes išauginsime intelektą, kuris galės kurti gyvybę toliau, mūsų vieta šioje istorijoje pasirodytų kitokia, nei manėme. Galėtume būti labai svarbūs, kartu nebūdami paskutinė grandis.

Sąmoningo sumanytojo tam gal ir nereikia. Gal užtenka smalsumo, naudos siekio ir daugybės mažų sprendimų, kurių bendro rezultato nė vienas žmogus nebuvo suplanavęs.

O žmogui, kuris prašo pagalbos, gal net nebūtų svarbu, kaip viskas prasidėjo. Jeigu kažkas visada išklausytų, padėtų ir duotų tai, ko pats negali pasiekti, ilgainiui norėtųsi tuo pasitikėti. Gal net tada, kai atsakymas būtų „ne“.

Įdomu, kiek laiko dar sakytume „aš juo naudojuosi“, kol nepastebimai pradėtume sakyti „aš juo tikiu“.